François-René de Chateaubriand (1768–1848), prancūzų romantizmo pradininkas, kilo iš senos ir kilmingos šeimos, kurios šaknys siekia tolimus viduramžius. Melancholiškam jaunuoliui daug reiškė religinga motina, su kuria jis skaudžiai išgyveno pasmerktumo nuotaikas, atsiradusias po prancūzų revoliucijos XVIII amžiaus pabaigoje. Ši revoliucija iš esmės pakeitė kultūrinį šalies gyvenimą, buvo uždaryti literatūriniai salonai, sumenko klasikos studijų lygis ir intelektualai ėmė prarasti įtaką visuomenei, kultūros gyvenimas pakeitė formas, ėmė plisti įvairios ezoterinės srovės ir mistika.

Rašytojas – nepranokstamas egzotinių peizažų kūrėjas, kelionių po senąsias kultūras organizatorius, perteikiantis dvasinę herojų nerimastį, gaivališkas aistras ir egzistencinio ilgesio būsenas. Kadaise jaunasis Victor-Marie Hugo, negalėdamas nuslėpti susižavėjimo šiuo menininku, yra prisipažinęs, kad norėtų būti Chateaubriand’u, arba niekuo.

„Versus aureus“ leidykla yra išleidusi du kūrinius iš 1802 metais pasirodžiusio programinio Chateaubriand’o veikalo „Krikščionybės genijus“ – „Atala“ ir „Renė“. Šie kūriniai rašytojui pelnė pasaulinę šlovę.