„Baltoji iltis“ 

Jack London (Džekas Londonas, 1876–1916) – garsus amerikiečių rašytojas. Per septyniolika savo kūrybos metų parašė penkiasdešimt knygų, daug straipsnių ir politinių apybraižų. Plačiausiai žinomas ir daugiausiai skaitomas jo autobiografinis romanas „Martinas Idenas“, taip pat romanas „Jūrų vilkas“, apysakos „Protėvių šauksmas“ ir „Baltoji Iltis“. Pastaroji pasirodė 1906 m. Tai istorija apie žmogaus ir pusiau laukinio keturkojo draugystę. Ji nutiko rūsčiuoju Aukso karštinės laikotarpiu nepaprasto grožio kalnuose.

Baltoji Iltis – vilkas, užaugęs atšiauriame pasaulyje, patyręs daugybę skriaudų, kiekvieną akimirką kovojęs dėl galimybės išlikti, patenka į visai kitą aplinką, kurioje nubunda geriausios jo prigimties šaknys.

Vilkiukas niekad nebuvo matęs žmogaus, tačiau instinktu jautė jo galią. Kažkokiu nesuvokiamu būdu žmoguje jis atpažino gyvybę, kuri išsikovojo pranašumą prieš kitus Tyrų gyventojus.
Ne vien savo, bet ir visų savo protėvių akimis žiūrėjo dabar vilkiukas į žmogų, – akimis, kurios kadaise sukinėjosi tamsoje apie daugybę žiemos stovyklų laužų, kurios spoksojo iš tolo arba iš tankumynų gelmės į tą keistą dvikojį gyvį, kuris buvo visų gyvųjų daiktų viešpats.

--

Iš anglų k. vertė Stasys Navickas

--

5-asis leidimas