„Aukštai šaltos žvaigždės“ 

„Aukštai šaltos žvaigždės“ – istorinių romanų „Ieškok Maskvos sfinkso“ ir „Erelio sparnų dvelksmas“ tęsinys, užbaigiantis autoriaus sumanytą trilogiją.

Kartu su autoriumi Alfonsu Eidintu einame Lietuvos istorijos keliu kartais skudžiai klupdami, ne visada pasiekdami žmogaus prigimties gelmę, bet tikrai išgyvendami istorinio bendrumo jausmą.

--

Turbūt neįmanoma ramiai rašyti istorinį romaną ir ne iškelti sau metafizinio klausimo: Kas yra istorija?

Istorija nėra koks klampus duburys, įtraukiantis kadaise gyvenusius žmones – mūsų tėvus ir protėvius, mūsų gimines ir gentainius, ištisas tautas.

Ko gero, ji nėra ir mitinis Kronas, ryjantis savo vai kus, kad tik išsaugotų valdžią ir sostą, kad būtų gyvas mūsų gyvenimais, kūnu ir krauju.

Tikėkimės, istorija nėra vien būtasis, išnykęs pa saulis, iš kurio amžinasis keltininkas atplukdo mums vieną kitą vaizdinį, vieną kitą faktą, pamirštą garsą, kvapą ar spalvą.

Istorija juk nėra mirusioji, kurią reikėtų apraudoti mitinguose, mokslinėse konferencijose ar pranešimuose tarptautinėms institucijoms...

Veikiau tai kelias – tasai einančiųjų iš nežinios į nežinią kūrinys.

Veikiau tai niekad nesibaigianti pradžia – toji bendra buvusių, esamų ir bū simų gyvenimų erdvė.

Istorija kaskart atgyja mumyse kaip mūsų laisvės drama. Kaip mūsų tapaty bės pamatas, kaip mąstymo horizontas ir atsakomybė – kad bus išsaugota visa vertė žmogaus egzistencija, apginta jo prigimtis ir esmė.

Kartu su istorinių romanų trilogijos („Ieškok Maskvos sfinkso“, „Erelio sparnų dvelksmas“, „Aukštai šaltos žvaigždės“) autoriumi Alfonsu Eidintu esame tarp tą kelią einančiųjų. Kartais skaudžiai klupdami, galbūt ne visada pasiekdami žmo giškosios prigimties gelmę ar dvasios polėkio aukštį, tačiau tikrai išgyvendami istorinio bendrumo jausmą, patirdami tautos tragedijos katarsį, apsivalydami.

Tame kelyje nusilenksime brutaliai jėgai ir rezignuosime; rinksimės gyveni mą ir išlikimą, kai rinktis nebus jokios galimybės; pakilsime laisvės kovai, kai tą kovą laimėti nebus nė menkiausios vilties. Pokario tragedija būtų farsas, jei būtų buvusi išeitis. Tautos istorija būtų tik tuščias garsas ir nykus paliatyvas, jeigu ji kasdien neiškiltų mumyse kaip mūsų pilietinės, dvasinės, dorovinės laisvės sie kis ir mąstymo imperatyvas. Kaip prigimtis ir esmė.

Taigi – neįmanoma rašyti istorinį romaną ir neiškelti sau antro metafizinio klausimo: Kas yra žmogus? Istorijoje, šalia tavęs, dabar.