НАШЕ КИНО

– Labanakt.

– Saldžių sapnų.

Pavargusi ranka užgesino šviesą. Sutuoktiniai nusisuko vienas nuo kito.

Netrukus pasigirdo ramus kvėpavimas – užmigo moterėlė.

Grafas gulėjo ant šono ir migdėsi praeities prisiminimais: štai klestintis jo giminės dvaras – jį nusiaubė įtūžę mužikai...

Keršto kirminas. Neapykanta. Savigrauža.

Nepavadinsi nūdienos visaverčiu gyvenimu.

...Išbarškino langus, sudaužė vitražus. Spardė fortepijoną. Nuo baldų draskė pliušą, plėšė odą nuo krėslų. Spjaudėsi, maivėsi, grasino užmušią. Neprailgus jau niokojo ūkinius pastatus, padegė arklides.

Daug vandens nutekėjo per tą laiką. Kai kas pasimiršo. Tačiau nuoskauda – niekada. Gyva žaizda taip ir neužsitraukė, nuolat primena, neramina. Galbūt todėl grafas vis sugrįžta į tas laimingas dienas, kai jam buvo vos penkeri.

Grafas atsidūsta.

Vėl mato dailių plokštelių eilę ant kambario sienos, kuriose buvo išgraviruotos datos. Tėveliai kiekvieną jo gimimo dieną matuodavo ūgį. Atminčiai prie sienos prikaldavo sidabrinę plokštelę.

Erdvus salonas. Kamerinė muzika. Svečiai. Fejerverkai parke.

Šviesu. Skaidru.

Stipriausias vaikystės išgyvenimas: geidulių nesuvaldantis tėvas parko pavėsinėje glamžo kambarinę. Ši vėliau pagimdo rėksnę – mišrūnę – šešetu metų jaunesnę už grafaitį.

Mamulės ašaros.

Valdinga močiutė, įsisupusi į vilnonį pledą, sėdi dvaro terasoje ir vograuja apie ištikimybę.

Tą kartą buvo beįsiplieskęs skandalas, tačiau svarbesni įvykiai nustūmė į paribį virš šeimos pakibusį skyrybų debesį.

Taip jau atsitiko. Nieko nepadarysi, nebepakeisi – atėjo prasčiokų valdžia: represijos, kultas, geležinė uždanga. Vėliau – viltingi suvažiavimai Maskvoje, Helsinkio Žmogaus teisių deklaracija.

Reabilitacija. Gagarino žygdarbis. Solženycino iššūkis.

Sąstingis. Blogio imperijos krachas. Laukinis kapitalizmas. Vėl sutemos...

Grafas apsiverčia ant kito šono. Pasislenka arčiau žmonos. Taip, ji jau giliai įmigusi.

Keliasi, tyliai išsėlina iš miegamojo.

Užsidaro. Kaip visada – ankštoje daugiabučio vonioje.

Patikrina: išties užsirakino, pašalinis neįeis.

Pritūpia.

Jis – žilutėlis, liesas, su stirksančiais gyvaplaukių stagarais ausyse. Dabar tariasi vis dar vikrus. Rankos glotnios, pirštai ploni.

Iš po vonios grafas ištraukia dėžutę.

Keletas varinių sagų, pentinas, apatinių marškinių raištelis, pablukusi nosinaitė – tai visa, kas liko iš praeities.

Grafas perrenka relikvijas. Jau daugel metų naktimis jis kartoja šį ritualą. Niekas apie tai nežino – vaikai, žentai, anūkai. Neįtaria ir dabartinė žmona – valdančios partijos funkcio¬nierė. Šios metalinės saldainių dėželės turinys – vienintelė grafo paguoda. Kitos jis neturi.

Visą gyvenimą grafas buvo priverstas slėptis – nutylėti savo kilmę, pamiršti praeitį, riboti svajones. Tai nepakeliama – metai iš metų tarnauti KGB pulkininku ir žinoti, kad gyvenimas galėjo susiklostyti kitaip.

Senukas atsisėda ant vonios krašto ir vėl neria į praeitį: mamulė prieš miegą šnabžda apie gerąjį Dievulį, pasakoja stulbinamas istorijas apie pasaulio pradžią ir pabaigą, Izraelį, pranašus, Jordano upę.

Grafas uždaro savo dėželę. Pastumia po kriaukle.

Sušniokščia paleistas vanduo iš čiaupo.

Grafas pripildo stiklinę. Įmeta muilo gabalėlį – ūkinio. Laukdamas kol ištirps, paima dantų pastos.

Išspaudžia sau į burną.

Nuryja kąsnį.

Kaip visada – užgertas burnos skalavimo skysčiu pastos kartėsis primena tas dienas, kai jis su seneliu dvaro darže augino salotas. Turėjo net kelias lysves. Ypač rūpestingai augindavo cikoriją. Senelis purendavo žemę, laistydavo, ravėdavo piktožoles, persodindavo, padedamas savo mažojo pagalbininko. Ištisas valandas jie drauge praleisdavo lysvėse. Klūpodavo. Niekada nepavargdavo.

Grafas pirštu pamaišo drumzles stiklinėje.

Užsiverčia.

Vienu mauku užsimerkęs išgeria.

Nusipurto.

Kruopščiai plauna stiklinę grafas, muilo žymių neturi likti. Šio konspiracinio triuko išmoko seniai, dar tada, kai specialiosios tarnybos jį siuntė (šiukštu prisiminti) su slapta užduotimi į pasienį.

Atidirbtu judesiu grafas ištraukia iš po vonios dar vieną dėžę, gerokai didesnę. Kurį laiką ilgesingai žiūri, lyg nedrįsdamas atidaryti.

Pagaliau atveria.

Netrukus stačiai ant pižamos grafas maunasi ankštas galifė kelnes, vynioja autus, užsitempia aulinius batus.

Iš vonios veidrodžio į grafą pažvelgia uniformuotas pareigūnas.

Piktas. Įtūžęs. Naftalininiu kiteliu.

Iš galifė kišenės grafas išsitraukia miniatiūrinį revolverį. Nusitaiko į atspindžio kaktą.

– Sudiev, – paspaudžia gaiduką.

Šaižus spragtelėjimas, bešūvis.

Grafas, prisidegęs cigaretę, užpučia žiebtuvėlio liepsnelę. Įsmeigia dorą žvilgsnį į klastingą oponentą. Šio veide nesuvirpa anei vienas raumenėlis. Atvaizdas išlieka orus – veik gelžbetoninis.

Taip. Visada panašiai.

Atsargiai stumia dėžes grafas po vonia. Kuo giliau paslepia.

Nebežiūrėdamas į veidrodį, pasitaiso savo naktinę kepuraitę. Susitvarko pižamą. Gesina nuorūką, išjungia šviesą.

Be garso atrakina duris.

Įtipena parūkęs į miegamąjį.

Palindęs po antklode, susigūžia į kamuoliuką.

Užsimerkia.

Ir dar kartą, prieš užmigdamas, nustemba: negi aš, adventistų pastorius, vis dar homo sovieticus?