Atala davė man ginklus, kuriuos buvo apdairiai pasi­ėmusi; paskui sutvarstė man žaizdą. Šluostydama papajos lapu, laistė ją ašaromis. „Tu pili man ant žaizdos balzamą“, – pasakiau aš. „Bijau, kad jis nevirstų nuodais“, – atsakė ji. Suplėšė vieną iš savo šydų, dengiančių krūtinę, ir padarė iš jo pirmąjį tvarstį, o aprišo jį savo plaukų garbana.

Vytis mus pirmomis dienomis jiems tikriausiai su­kliudė girtumas – laukiniai ilgai neišsipagirioja, jiems tai tarsi liga. Jeigu jie paskui mūsų ieškojo, tai, ko gero, ėjo į vakarų pusę, įsitikinę, kad mes mėginsime pasiekti Meschacebę, bet mes patraukėme nejudriosios žvaigž­dės (15) kryptimi, ieškodami kelio pagal samanas ant medžių kamienų.

Netrukus supratome, kiek mažai laimėjome iš mano išsilaisvinimo. Dabar prieš mus driekėsi neišmatuojami negyvenami plotai. Kas laukė mūsų, neturinčių suprati­mo apie miškų gyvenimą, nuklydusių nuo tikrojo savo kelio ir žengiančių kur akys veda? Dažnąsyk, žvilgtelėjęs į Atalą, prisimindavau senąją Agaros istoriją (16), kurią ka­dais man davė skaityti Lopesas ir kuri nutiko Bersabėjos dykumoje labai seniai, tada, kai žmonės išgyvendavo tris ąžuolo amžius.

Atala padirbo man apsiaustą iš uosio pažievio, nes buvau beveik nuogas. Dygliakiaulės šeriais susiuvo mokasinus (17) iš muskusinės žiurkės kailio. Man taip pat rūpėjo ją papuošti. Čia, būdavo, uždedu jai ant galvos vainiką iš mėlynų dedešvų, kurių prisiskindavome apleistose indėnų kapinėse, čia suveriu karolius iš raudonų azalijos sėklų, o paskui šypsodamasis gėriuosi jos stebuklingu grožiu.

Kai kelią mums pastodavo upė, persikeldavome per ją plaustu ar plaukte perplaukdavome. Atala atsiremdavo viena ranka man į petį, ir it dvi gulbės keliauninkės mes irdavomės per šiuos laukinius vandenis.

Dažnai, kai dienos kaitra būdavo nepakenčiama, susiieškodavome prieglobstį po kedro samanomis. Beveik visi Floridos medžiai, ypač kedras ir amžinai žaliuojantis ąžuolas, apaugę baltomis samanomis, nukarusiomis nuo jų šakų iki žemės. Kai naktį mėnesienoje, dykos savanos fone išvysti tokį vienišą ąžuolą su savo samanų apdaru, gali pasirodyti, kad matai vaiduoklį, velkantį paskui save plevėsuojančias skraistes. Reginys ne mažiau vaizdingas įdienojus, nes samanas nutupia aibės drugelių, blizgančių musių, kolibrių, žalių papūgų, žydrų kėkštų, ir tada jos atrodo tarsi baltos vilnos kilimas, kurį europietis siuvinėtojas išsiuvinėjo žėrinčiais vabzdžiais ir paukščiais.

Tose linksmose užeigose, įtaisytose Didžiosios Dvasios, mes ir ilsėdavomės mėgaudamiesi jų paunksme. Kai didelį kedrą sūpuodavo iš dangaus nusileidę vėjai ir kai ant šakų pastatyta pilis linguodavo kartu su jos užuovėjoje užmigusiais paukščiais ir keleiviais, kai iš to siūbuojančio pastato koridorių ir skliautų sklisdavo šimtai atodūsių, joks Senojo Pasaulio stebuklas neprilygo šiam tyrumų paminklui.

Kiekvieną vakarą užsikurdavome didelį laužą ir staty­davomės kelionės palapinę, keturis įkaltus į žemę baslius uždengdami žieve. Kai sumedžiodavau laukinį kalaku­tą, keršulį ar miškų fazaną, pakabindavome ant karties, įsmeigtos į žemę, virš ugniakuro, kur liepsnojo ąžuolas, ir medžiotojo grobį sukioti ir kepti palikdavome vėjui. Mitome samanomis, vadinamomis uolų dūbliais, saldžia beržų žieve ir gegužės obuoliukais, kurių skonis panašus į persikų ir aviečių. Vyną mūsų stalui tiekė juodasis rie­šutmedis, klevas, žagrenis. Kartais aš leisdavausi į šven­drynus ieškoti augalo, kurio pailgame piltuvėlio formos žiede tilpo stiklinė tyriausios rasos. Laiminome Apvaiz­dą, kuri ant silpno gėlės stiebelio tarp puvėsiais apsitrau­kusių pelkių įtaisė šią skaidrią versmę, kaip kad ji įdiegė viltį sielvarto pažeistoje širdyje, kaip kad įžiebė dorybę iš skurdžiausių gyvenimo gelmių.

Deja! Veikiai supratau, kad suklydau patikėjęs tariama Atalos ramybe. Juo toliau ėjome, juo liūdnesnė ji darėsi. Dažnai be priežasties krūptelėdavo ir skubiai nusigręžda­vo. Užklupdavau ją įsmeigusią į mane aistringą žvilgsnį, kurį ji su didžiu liūdesiu nukreipdavo paskui į dangų. La­biausiai mane gąsdino kažkokia paslaptis, mintis, slypinti jos širdies gilumoje, aš ją įskaičiau jos akyse. Ji tai prisi­traukdavo mane, tai atstumdavo nuo savęs, įžiebdama ir vėl užgesindama viltį, ir kai manydavau, kad jau atradau kelią į jos širdį, paaiškėdavo, kad tebestoviu vietoje. Kiek kartų ji man sakė: „Omano jaunasis numylėtini! Myliu tave kaip miško paunksmę vidudienį! Tu gražus kaip šios tyrumos su visomis savo gėlėmis ir vėjo dvelksmu. Kai pasilenkiu prie tavęs, mane perbėga virpulys; kai mano ranka paliečia tavąją, man regis, aš tuoj mirsiu. Aną dieną, kai tu ilsėjaisi prigludęs man prie krūtinės, vėjas, plaikstydamas tavo plaukus, perbraukė man jais per veidą – ir man pasirodė, kad mane lengvai palytėjo nematomos Dvasios. Taip, aš mačiau Okono kalnų ožkas, klausiausi ilgą gyvenimą nugyvenusių žmonių kalbų; bet ožkelių švelnumas ir senių išmintis ne tokie malonūs šir­džiai ir ne taip stipriai ją veikia kaip tavo žodžiai! Ir vis dėlto, vargšeli Šaktai, aš niekad nebūsiu tavo žmona!“

--

15 Šiaurės (aut. pastaba).

16 ... prisimindavau senąją Agaros istoriją. – Agara – egiptietė tarnaitė, pa­gimdžiusi Abraomui sūnų Izmailą. Bijodama Abraomo žmonos Saros pavydo, Agara su sūnumi pabėgo į dykumą, kur juos išgelbėjo angelas.

17 Indėnų apavas (aut. pastaba).