SEPTINTAS SKYRIUS

Kaip senelė rūpinosi Kandidu ir kaip jis surado tą, kurią mylėjo

Kandidas galvos nepakėlė, bet nusekė paskui senelę į jos lūšną; ji davė jam puoduką tepalo kūnui išsitrinti, pali­ko valgio ir gėrimo, parodė mažutę, bet ganėtinai švarią lovą. Šalia lovos buvo padėti drabužiai.

– Valgykite, gerkite ir miegokite, – tarė ji. – Tesaugo jus Atošos dievo motina (19), šventas Antanas Padujietis ir šventas Jokūbas Komposteliškis; aš ateisiu rytoj.

Vis dar stebėdamasis tuo, ką buvo matęs ir ką iškentė­jęs, o dar daugiau senelės gailestingumu, Kandidas norė­jo jai pabučiuoti ranką.

– Ne man reikia bučiuoti ranką, – tarė senelė. – Ryt aš ir vėl ateisiu. Išsitrinkite tepalu, valgykite ir miegokite.

Kad ir patyręs tiek nelaimių, Kandidas pavalgė ir užmi­go. Rytojaus dieną senelė jam atnešė pusryčius, apžiūrėjo nugarą ir ištepė ją kitonišku tepalu. Paskui atnešė pietus; pavakare – vakarienę. Tą pat ji darė ir kitą dieną.

– Kas jūs esate? – nuolat klausinėjo ją Kandidas. – Kas įkvėpė jums tiek gerumo? Kaip aš galiu jums atsidėkoti?

Geroji moteris nieko neatsakinėjo; vakare ji vėl atėjo, bet vakarienės neatnešė.

– Eikite su manim, – tarė ji, – ir nieko nekalbėkite.

Jinai paėmė jį už parankės ir išsivedė; nužengę apie ke­tvirtį mylios už miesto, juodu priėjo vienišą rūmą, apsuptą sodų ir kanalų. Senelė pasibeldė į mažas dureles. Jos atsidarė, ir slaptais laiptais ji užvedė Kandidą į paauksuotą kambarėlį, pasodino į brokato kanapą, uždarė duris ir išėjo. Kandidas tarėsi sapnuojąs. Visas jo gyvenimas atrodė jam kraupus sapnas, o ši valandėlė – malonus sapnas.

Senelė tuoj sugrįžo; ji vedė, vos išlaikydama, drebančią moterį, didingo stoto, spindinčią brangakmeniais ir prisidengusią šydu.

– Nuimkite šydą, – tarė senelė Kandidui.

Jaunuolis prisiartino ir droviai pakėlė šydą. Kokia akimirka! Kokia staigmena! Negi jis mato panelę Kunigundą? Ir iš tikro jis matė ją, tai buvo ji. Kandidas neteko jėgų, negalėjo ištarti nė žodžio; jis krito prie jos kojų. Kunigunda krito ant kanapos. Senelė juos abu apipurkštė spirituotu vandeniu. Juodu atsigavo, ėmė kalbėtis. Iš pradžių tai buvo tik pakriki žodžiai, klausimai ir atsakymai iš abiejų pusių, atodūsiai, ašaros, šūkčiojimai. Senelė patarė jiems laikytis tyliau ir paliko juos vienus.

– Ką, argi tai jūs? – klausė Kandidas. – Jūs gyva? Aš jus suradau Portugalijoje! Tai jūs nebuvote išprievartauta? Jums neperskrodė pilvo, kaip man sakė filosofas Panglosas?

– Taip ir buvo, – atsakė gražioji Kunigunda, – bet ne visada tos dvi nelaimės neša mirtį.

– Bet juk jūsų tėvas ir motina nužudyti?

– Deja, tai tikra tiesa, – tarė verkdama Kunigunda.

– O jūsų brolis?

– Mano brolis taip pat nužudytas.

– O kodėl jūs Portugalijoje? Ir kaip sužinojote, kad aš čia, ir kokiu keistu būdu pasirūpinote, kad būčiau atves­tas į šiuos namus?

– Aš jums viską papasakosiu, – tarė ji, – bet iš pradžių noriu sužinoti, kas nutiko jums po to nekalto pabučiavimo, kurį man padovanojote, ir po tų spyrių, kuriuos gavote.

Kandidas su didžia pagarba pakluso. Nors ir buvo su­trikęs, nors jo nusilpęs balsas drebėjo, nors jam dar skau­dėjo nugarą, jis kuo nuoširdžiausiai jai papasakojo viską, ką buvo patyręs, kai juodu išsiskyrė. Kunigunda kėlė akis į dangų ir liejo ašaras dėl gerojo anabaptisto ir Pangloso mirties. Ir štai ką ji paskui papasakojo Kandidui, kuris gaudė kiekvieną jos žodį ir ryte ją rijo akimis.

--

19 „Verkianti“ medinė dievo motinos statula Madride.

AŠTUNTAS SKYRIUS

Kunigundos istorija

– Kai aš gulėjau savo lovoje, kietai įmigusi, dangus teikėsi į gražiąją mūsų Tunder-ten-tronko pilį atsiųsti bulgarus. Jie nužudė mano tėvą ir mano brolį, o motiną sukapojo į gabalėlius. Vienas didžiulis bulgaras, šešeto pėdų aukš­čio, pamatęs, kad aš nuo to vaizdo netekau sąmonės, puolė manęs prievartauti; tada aš atsipeikėjau, šaukiau, gyniausi, kandžiojau, draskiausi, norėjau tam didžiuliam bulgarui išbadyti akis, nežinodama, kad visa, kas dėjosi tėvo pilyje, buvo įprastas dalykas. Tas galvijas smogė pei­liu man į kairį šoną, randas ten ir po šiai dienai tebėra.

– O, tikiuosi jį pamatyti, – tarė naivusis Kandidas.

– Jūs jį pamatysite, – atsakė Kunigunda, – bet aš pasakoju toliau.

– Pasakokite, – tarė Kandidas.

Ji kalbėjo toliau:

– Įėjo bulgarų kapitonas, pamatė mane visą kruviną, bet kareivis nė nepasijudino. Kapitonas įsiuto, kad tas galvijas neparodė jam pagarbos, ir nudėjo jį ant manęs. Paskui liepė aprišti mano žaizdas ir nusivedė mane kaip karo belaisvę į štabą. Aš skalbiau jam marškinius, kurių jis nedaug teturėjo, viriau valgį. Reikia prisipažinti, aš jam atrodžiau labai graži; negalėčiau paneigti, kad jis buvo dailiai nuaugęs, kad jo oda buvo švelni ir balta; bet jis buvo nedidelio proto ir neturėjo filosofinio išsilavinimo: iškart matei, kad jis nėra buvęs daktaro Pangloso mokiniu. Po trejeto mėnesių, kai jis išleido visus savo pinigus ir kai aš jam nusibodau, jis mane pardavė žydui, vardu donui Isacharui, kuris prekiavo Olandijoje ir Portugalijoje ir aistringai mėgo moteris. Tasai žydas labai prie manęs prisirišo, bet laimėti manęs negalėjo; aš jam priešinausi smarkiau negu bulgarų kareiviui: garbinga moteris gali kartą būti išprievartauta, bet jos dorovingumas nuo to tik sustiprėja. Norėdamas mane prisijaukinti, žydas mane apgyvendino šitoje viloje, kurią jūs matote. Iki šiol maniau, kad pasaulyje nėra nieko gražesnio kaip Tunder-ten-tronko pilis, bet matau, jog klydau.

Kartą per mišias mane pastebėjo didysis inkvizitorius. Jis ilgai į mane žiūrėjo ir liepė man pranešti, kad nori su manim pasikalbėti vienu slaptu reikalu. Mane nuvedė į jo rūmus; aš papasakojau jam apie savo kilmę; jis man išaiškino, kaip yra žema mano kilmės asmeniui priklausyti izraeliečiui. Donui Isacharui buvo pasiūlyta perleisti mane monsinjorui. Donas Isacharas, karaliaus bankininkas ir įtakingas žmogus, nenorėjo nusileisti. Inkvizitorius jam pagrasino autodafe. Pagaliau mano žydas įgąsdintas sutarė su juo, kad šie namai ir aš priklausysiu jiems abiem: žydui – pirmadieniais, trečiadieniais ir šeštadieniais, o inkvizitoriui – visom kitom savaitės dienom. Jau pusė metų, kai galioja ši sutartis. Neapsieina jie ir be vaidų; dažnai ginčijasi, kam priklauso naktis iš šeštadienio į sekmadienį – Senajam ar Naujajam testamentui. O aš iki šiol priešinausi abiem. Ir manau, kad tik dėl to vis dar esu mylima.