Devintas skyrius

Nusivylimas, kaip tą vakarą klostėsi įvykiai, Ketrinos jau neapleido ir toliau vis stiprėjo. Dar šokių salėje ji pasibodė­jo visais aplinkiniais, o netrukus pasijuto mirtinai išsekusi ir nepaprastai panoro vykti namo. Grįžus į Pultnio gatvę nusivylimas pavirto neapsakomu alkiu, o kai pasisotino, apėmė nenumaldomas troškimas atsidurti lovoje – tokia neišsemiama buvo jos neviltis. Atsigulusi iškart nugrimz­do į gilų miegą ir, pramiegojusi devynias valandas, pabudo visiškai atsigavusi, puikios nuotaikos, kupina naujų vilčių ir naujų sumanymų. Pirmiausia jos širdy pabudo troški­mas artimiau susipažinti su panele Tilni, tad nedelsdama apsisprendė vidurdienį susirasti ją Biuvetėje, kad sutvirtin­tų pažintį. Neseniai atvykusįjį į Batą kaip tik ir dera susitikti Biuvetėje, dėl to tame pastate jau sutikusi tobulą moterišką būtybę ir užmezgusi su ja artimą bičiulystę jautėsi padrąsinta tikėtis tarp tų sienų sutikti dar vieną draugę. Numačiusi, kaip praleis rytą, iškart po pusryčių sėdo prie knygos apsisprendusi nesijudinti iš vietos ir skaityti, kol laikrodis išmuš pirmą. Pripratusi prie ponios Alen ir beveik netrukdoma jos pastabų ir šūkčiojimų, – šios trumpas protas ir gebėjimas suregzti mintį buvo toks menkas, kad nors paprastai ji kažin ko neįstengdavo pasakyti, nesugebėdavo nei patylėti. Tad sėdėdama su rankdarbiu, pametusi adatą ar nutraukusi siūlą, išgirdusi gatvėje vežimą ar pastebėjusi ant suknelės dulkelę, būtinai apie tai paskelbdavo garsiai, nesvarbu, ar buvo kam atsakyti, ar ne. Apie pusę pirmos išgirdusi garsų dardėjimą strimgalviais puolė prie lango ir vos spėjo Ketrinai pranešti, kad prie durų sustojo dvi atviros brikelės, kurių vienoje tik tarnas, o antroje jos brolis vėžina panelę Torp, kai šūkalodamas laiptais atlėkė Džonas Torpas.

– Na, štai ir aš, panele Morland, ar seniai laukiate? Anksčiau niekaip nepavyko, nes šitiek krapštėsi tas netikėlis vežimų meistras, kol surado tinkamą brikelei sėdynę, bet net ir dabar galiu lažintis iš dešimties tūkstančių, kad ji išlakstys dar mums neišsukus iš gatvės. Kaip jūs laikotės, ponia Alen? Puikus vakar buvo pobūvis, argi ne? Na, paskubėkime, panele Morland, nes kiti baisiai nekantrauja. Nori kuo greičiau apsiversti.

– Ką turite galvoje? – nustebo Ketrina, – kur jūs visi išvykstate?

– Kur išvykstame? Ką, ar tik nepamiršote mūsų susi­tarimo? Argi nesusitarėme kartu vykti pasivažinėti? Na, ir galva jūsų! Juk traukiame į Klaverton Dauną.

– Na, taip, prisimenu, kažką minėjote, – tarė Ketrina ir žvelgdama į ponią Alen vylėsi išgirsti jos nuomonę, – bet, tiesą sakant, nesitikėjau jus išvysti.

– Nesitikėjote išvysti? O kokį būtumėte pakėlusi vėją, jei būčiau nepasirodęs.

Į nebylų Ketrinos kreipimąsi bičiulė nėmaž nereaga­vo. Nepratusi kokias nors mintis išreikšti žvilgsniu, po­nia Alen nesusigaudė, kad kas nors kitas galėtų bandyti žvilgsniu jai ką pasakyti. Taigi Ketrina, nors ir labai trokš­dama susitikti panelę Tilni, galėjo tai šiek tiek atidėti dėl pasivažinėjimo, be to, šiame pono Torpo pasiūlyme pasi­važinėti neįžvelgė nieko nederamo, nes vyko ir Izabelė su Džonu, todėl buvo priversta prašnekti paprasčiau.

– Na, ką, ponia, jūs pasakysite? Ar išleisite mane va­landai ar porai? Ar man važiuoti?

– Daryk kaip tinkama, mieloji, – atsakė ponia Alen romiai ir abejingai.

Išgirdusi tai Ketrina nubėgo susiruošti. Grįžo taip greitai, kad ponas Torpas vos spėjo išgirsti ponios Alen žavėjimąsi jo brikele, tačiau keliais žodžiais pagirti Ketri­nos nebespėjo, taigi palydėti ponios, atsisveikinti ir pa­linkėti geros kelionės abu nuskubėjo laiptais žemyn.

– Mano brangiausioji, – sušuko Izabelė, prie kurios dar prieš įlipant į brikelę Ketriną pakvietė pareigos jaus­mas, – ruošeisi mažiausiai trejetą valandų, jau nuogąs­tavau, ar nebūsi susirgusi. Koks pasakiškas buvo vakar pobūvis! Turiu tau tiek daug papasakoti, bet greičiau, greičiau lipk, nekantrauju kuo skubiau vykti.

Ketrina pakluso raginama ir nusisuko, tačiau nueidama dar išgirdo draugę garsiai šūktelint Džeimsui.

– Kokia nuostabi mergina, aš ją dievinu!

– Gal neišsigąsite, panele Morland, – įspėjo Torpas paduodamas jai ranką ir padėdamas įlipti, – jei mano arklys tik paleistas šiek tiek šoktelės. Tikriausiai stryktelės aukštyn kartą kitą, ir jį teks ramdyti, bet greitai pažins savo šeimininką. Jis turi savo charakterį – yra žaismingas, bet ne nartus.

Ketrinai toks arklio portretas nepasirodė labai viliojantis, tačiau jau buvo per vėlu trauktis, be to, buvo per jauna, kad prisipažintų išsigandusi, tad susitaikiusi su likimu ir pasikliaudama išgirto gyvulio supratimu, kas jo šeimininkas, nurimusi atsisėdo ir žiūrėjo, kaip Torpas sėdasi šalia. Kai jau visi pasiruošė, prie arklio galvos stovėjusiam tarnui buvo reikšmingu tonu pasakyta „leisti arklį“, ir keturkojis pasileido ramia žingine, nei nėrė, nei šokinėjo, nei kaip kitaip ją gąsdino. Laimingai išsigelbėjusi, Ketrina su dėkinga nuostaba tuoj tuo pasidžiaugė, o jos kelionės draugas nedelsdamas paaiškino, kad visa tai įvykę tik dėl jo ypač nuovokaus vadeliojimo bei nepaprastos įžvalgos ir mitrumo kreipiant botagą. Negalėdama atsistebėti, kam šitaip puikiai valdydamas arklį jis nusprendė bauginti ją pasakojimais apie arklio pokštus, Ketrina save kuo nuoširdžiausiai pasveikino patekusią į tokio puikaus vežėjo globą, ir matydama, kad gyvulys toliau ramiausiai žingsniuoja, nerodydamas nė menkiausio polinkio į jokį perdėtą veržlumą (turint omenyje, kad įprastinis arklio greitis dešimt mylių per valandą) ir spartumu nekeldamas jokios grėsmės, ji jautėsi visiškai saugi šią maloniai nešaltą vasario dieną ir mėgavosi gaiviu oru bei jėgas grąžinančiu pasivažinėjimu. Po pirmojo neilgo dialogo kelias minutes juodu tylėjo, paskui Torpas tiesiai paklausė:

– Senasis Alenas juk turtingas kaip žydas, tiesa? – Ketrina nesuprato, tad pakartojo klausimą paaiškindamas: – Na, senasis Alenas, tas ponas, su kuriuo jūs atvykusi.

– A, poną Aleną turite galvoje. Na, taip, manau, kad jis labai turtingas.

– Ir vaikų neturi?

– Ne, vaikų neturi.

– Gali tik pavydėti tiesioginiams paveldėtojams. Jis juk jūsų krikšto tėvas, tiesa?

– Krikšto tėvas? Ne.

– Bet aš dažnai jus su juo matau.

– Taip, labai dažnai.

– Na, tą ir turiu galvoje. Jis atrodo pakankamai geraširdis seniokas ir, manau, jaunystėje neblogai pagyveno. Juk podagra ne be priežasties jį kankina. Turbūt ir dabar kasdien išgeria po butelį.

– Kasdien po butelį! Ne. Kodėl taip nusprendėte? Ponas Alenas ypač saikingas žmogus, juk nemanote, kad vakar jis buvo išgėręs!