ĮVADAS

Lietuvos valdovų rūmai Vilniuje daugiau kaip penkis šimtmečius (nuo XIII a. antrosios pusės iki XVIII a. pabaigos) buvo viena svarbiausių politinių, kultūrinių ir komunikacinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vietų. Jie atspindėjo Lietuvos valstybinio atskirumo tendencijas. Iki XVI a. vidurio, o kai kuriais atvejais iki XVII a. vidurio, čia buvo sprendžiami svarbiausi valstybės politiniai reikalai, priimamos užsienio šalių pasiuntinybės, vyko seimai, posėdžiavo teismai, buvo teikiamos centrinės, dvaro ir žemesnės, pavieto lygmens, pareigybės. Viso šio vyksmo pagrindinė persona, rūmų simbolis buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas: XIII a. galbūt tik epizodiškai čia veikęs vienintelis Lietuvos karalius, vėliau didieji (pavieniais atvejais aukščiausieji) kunigaikščiai, nuo XIV a. pabaigos dar ir Lenkijos karaliai. Ir po 1569 m. Liublino sąjungos toliau vartota daugianarė titulatūros forma, išlaikant Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą.

Lietuvos didieji kunigaikščiai buvo svarbiausi Vilniaus rūmų šeimininkai. Nuo pat pagoniškojo valstybės laikotarpio iki jos gyvavimo pabaigos egzistavo neatsiejamas ryšys tarp valdovų kelionių maršrutų ir jų lankomos rezidencijos – akivaizdus dvaro ar pilies gyvenimo intensyvėjimas ir klestėjimas. Kartu valdovo mobilumas susijęs su pagrindinės jo ir jo aplinkos bei valstybės valdančiojo elito buvimo vieta – sostine ar kelių sostinių įtvirtinimu, jų įtakos politiniame valstybės gyvenime stiprinimu. Tai ypač veikė Vilniaus ir Vilniaus pilių istorinę raidą.

Iki XV a. pabaigos Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidavimas Vilniuje rodė, kad jis tapo vienu iš pagrindinių politinių centrų, stiprino vienos sostinės statusą. Po Liublino sąjungos, nuo XVI a. vidurio, susidarius bendrai Abiejų Tautų Respublikai su dviem centrais – Vilniumi ir Krokuva, kurios vietą XVI a. pabaigoje XVII a. pradžioje užėmė Varšuva, kiekvienas ilgesnį laiką trukęs valdovo rezidavimas Vilniuje reiškė jo, kaip politinio ir kultūrinio centro, įtvirtinimą bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kaip nepriklausomos valstybės, faktišką ir simbolinį patvirtinimą. Tik atvykus į jį valstybės galvai, o kartu ir jo dvarui, centriniams ir žemesniems pareigūnams, miestas tapdavo tikrąja sostine, ne tik Lietuvos, bet ir Abiejų Tautų Respublikos centru. Smarkiai suintensyvėdavo, kupinas gyvybės darydavosi ir jo pilių gyvenimo. Vilniaus pilių statyboms, priežiūrai ar atstatymui skirtas investicijas dažnai lemdavo pačių valdovų dėmesys Lietuvai, vykdytos konstitucinės nuostatos, rytietiškos užsienio politikos reikalai, noras lankytis sostinėje Vilniuje, pomėgis medžioti ar ieškoti kitokių pramogų.

Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę XIII–XVIII a. valdė 31 valdovas. Dažno jų santykis su Vilniumi ir Valdovų rūmais buvo skirtingas. Apie vienų valdovų netgi apsilankymus nėra duomenų, arba jie iš tiesų niekada čia nebuvo atvykę, kiti paliko labai ryškius savo veiklos pėdsakus. Mažiausiai žinoma, arba žinios daugiau hipotetinės, apie pirmųjų XIII a. Lietuvos valdovų ryšius su Vilniumi.

***

Vilnius, bent nuo XIV a. pradžios, buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė. Vilniaus širdis – dviejų upių, Neries ir Vilnios, santakoje įsikūrusios, mūrinėmis sienomis apsuptos pilys. Tai didžiojo Lietuvos kunigaikščio rezidencija – politinis, administracinis, ūkinis, kultūrinis ir religinis valstybės centras. Iki XV a. pabaigos didysis kunigaikštis rezidavo Aukštutinėje pilyje, vėliau – Žemutinėje. Tarp Katedros ir kalno stovėjo jo rezidenciniai rūmai.

Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Lietuvos dalis su Vilniumi buvo prijungta prie Rusijos imperijos. Dangstantis įvairiais pretekstais didžiųjų kunigaikščių rūmai buvo nugriauti, plytos ir akmenys išparduoti. Tik ant rytinio rūmų korpuso pamatų pirkliui Abraomui Šliosbergui buvo leista pasistatyti gyvenamąjį namą. Vėliau šis pastatas panaudotas kariuomenės reikmėms. Statant namą, išsaugoti keli rūmų rūsiai. Kiti rūsiai buvo sugriauti ir kartu su išlikusiais rūmų pamatais užpilti griuvenomis. Dar kartą tos pamatų liekanos griautos po 1831 m. sukilimo, kai sukilėlių išsigandusi caro valdžia čia įrengė tvirtovę. Apie 10 m pločio ir 2,5 m gylio griovys perkirto ir rūmų liekanas.

Vilniaus pilių pastatai dažnai nukentėdavo ir anksčiau. Ir ne vien dėl nuolat kylančių gaisrų ar kitų nelaimių. Dažnai, statant naujesnius pastatus, senuosius griaudavo kaip neatitinkančius laiko dvasios. Griuvenų neišveždavo, todėl po kiekvieno perstatymo griuvenų sluoksnis augo, žemės paviršius kilo. Į griuvenų sluoksnius patekdavo architektūrinių detalių nuolaužų, buityje naudotų daiktų.

Užpylus caro kariuomenės gynybinį griovį, rūmų vieta buvo paaukštinta vienu metru ir užsodinta medžiais. Čia įveistas parkas.

Nuo rūmų nugriovimo praėjo du šimtmečiai. Tačiau žinių apie juos išliko.

Prasidėjus Atgimimui, iš užmaršties kilo vardai ir paminklai, įvykiai ir datos. Vieni iš pirmųjų prisiminti ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai. Kai kurių žmonių pasąmonėje jie iškilo kaip materialus pastatas ir neatskiriama pilies dalis, kitų – kaip sunaikinto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo simbolis.

Tačiau ir vienų, ir kitų nuomonės sutapo: rūmų liekanas būtina ištirti. Kultūros ministerija paprašė Lietuvos mokslų akademijos atlikti kompleksinius rūmų liekanų tyrimus. Mokslų akademijos prezidiumas šį prašymą peradresavo Lietuvos istorijos institutui. Tuo metu – 1988 m. pradžioje – šiam institutui pradėjo vadovauti vienas iškiliausių Lietuvos istorikų Vytautas Merkys. Jis šią idėją parėmė: Istorijos institute buvo įkurta nauja tyrimų grupė.

1988 m. Istorijos instituto archeologai į šią teritoriją sugrįžo po ilgesnės negu dvidešimt metų trukusios pertraukos. Reikėjo iš naujo sukurti tokio pobūdžio ir atitinkamo masto archeologiniams tyrimams pritaikytą materialinę bazę.

V. Merkį, prieš patvirtinant Istorijos instituto direktoriumi, pokalbiui pasikvietė anuometinės valdžios struktūrose dirbęs Algirdas Brazauskas, tuomet atsakingas už Lietuvos ūkį ir ekonomiką. Pokalbio metu paliestos ir pilies tyrimų problemos. A. Brazauskas pats pasiūlė pagalbą ir konkretiems klausimams aptarti pakvietė tyrimų vadovą Vytautą Urbanavičių.

Pokalbis buvo labai dalykiškas, aptarti konkretūs klausimai – ne kaip su aukščiausio rango valdžios funkcionieriumi, o kaip su kultūros paveldo problemas puikiai išmanančiu statybos inžinieriumi. Aptarta viskas: nuo tyrimų teritorijos aptvėrimo, perkasų dangų žiemai, darbo organizavimo klausimų, iki galimo mechanizmų panaudojimo pagalbiniams darbams.

A. Brazausko pagalba tyrimams buvo itin reikšminga. Didžiųjų kunigaikščių rūmus jis globojo nuo tyrimų pradžios iki pat jų atkūrimo ir atstatymo pabaigos, – visą Lietuvos Respublikos Prezidento, vėliau Vyriausybės Ministro Pirmininko kadenciją. Baigęs Prezidento kadenciją kartu su naujai išrinktu Lietuvos Respublikos Prezidentu Valdu Adamkumi didžiųjų kunigaikščių rūmų griuvėsiuose 1998 m. vasario 9 d. pasirašė Vilniaus pilių Globos aktą. Abu Prezidentai iškilmingai pasižadėjo šią nuostatą perduoti būsimiems Prezidentams.

Į pagalbą atėjo ir techniškoji Lietuvos inteligentija, pirmiausia – Šiaulių inžinierių namai, vadovaujami Antano Vingro. Jų pasiūlymus realizuoti padėjo Lietuvos įmonės ir fabrikai, statybos trestai ir autotransporto įmonės.

Tačiau pagrindinė jėga atliekant archeologinius tyrimus – žmonių rankos.

Nuo pirmos dienos į tyrimus įsijungė Lietuvos visuomenė: moksleiviai ir studentai, mokytojai ir gydytojai, inžinieriai ir darbininkai, bibliotekų ir leidyklų darbuotojai, buhalteriai ir pačių įvairiausių specialybių mokslininkai, – visų išvardyti neįmanoma. Ateidavo pavieniui ir šeimomis, moksleiviai – klasėmis, ištisi įstaigų skyriai, darbininkų cechai, prisidėjo paprasti darbuotojai ir stambių įstaigų vadovai. Vilniškius talkininkus, nuo pradinuko iki pensininko, telkė Vilniaus „Talkos“ bendrija, „Alko“ ir Jaunimo paminklosaugos klubas. Talkino grupės iš Vilniaus ir Nemenčinės, Kauno ir Medininkų, Panevėžio ir Anykščių, daugelio kitų Lietuvos miestų ir net Ukrainos. Tai bene pirmieji archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje, sulaukę tokio didelio visuomenės dėmesio ir paramos.

Tyrimais gyvai domėjosi ir išeivijos lietuviai. Ypač pradžiugino grupė jaunimo, 1989 m. vasarą atvažiavusio iš JAV, Brazilijos, Argentinos, Venesuelos, Kanados, nekalbant jau apie kaimynus – Punsko licėjaus auklėtinius.

Tyrimų grupė jautė ir finansinę paramą. Ją organizavo Lietuvos kultūros fondas ir pirmasis jo pirmininkas Česlovas Kudaba. Per Kultūros fondą rūmų atstatymo idėją rėmė ir Lietuvos žmonės, ir užsienyje gyvenantys lietuviai. Su dideliu dėkingumu ir gilia pagarba grupėje nuolat prisimenamas Kalifornijoje gyvenęs šviesios atminties mecenatas Antanas Mikalajūnas. Jis rėmė daugelį mokslo įstaigų, bet rūmams rodė ypatingą dėmesį, tyrimus pirmiausia aprūpindamas reikiama aparatūra.

Žvelgdama į ateitį grupė stengėsi išsiugdyti profesionalią pamainą.

Dalis studentų atėjo čia atlikti praktikos ir, baigę studijas, išsiskirstė dirbti kitur pagal pašaukimą, dalis, suradę pašaukimą čia, liko ir tapo bakalaurais, magistrais ir mokslų daktarais. Jų pastangomis ir gimė ši knyga – savotiška dviejų dešimtmečių darbo ataskaita visuomenei, prisidėjusiai renkant medžiagą. Tai ne mokslinis traktatas, o populiari, visiems suprantama forma pateikta tyrimų eiga, rezultatai ir atkurtų rūmų panaudos perspektyva. Kartu ir padėka visiems, prisidėjusiems prie tyrimų ir rūmų atkūrimo darbų. Tai nėra išsami monografija, o nedidelių mokslo populiarinimo straipsnių rinkinys. Jų autoriai – dalyvavę atliekant tyrimus ir pasilikę čia sisteminti surinktosios medžiagos. Per du dešimtmečius archeologinių tyrimų metu surinkta daugiau kaip 300 000 radinių. Ne visų vienoda vertė, išlikimo lygis ir tyrimo išbaigtumas. Visa tai diktavo ir straipsnių apimtį. Tačiau knygoje norėta pristatyti ne tik radinius, ne tik tyrimus, bet ir jų autorius. Todėl nesiekta rašymo stiliaus vienodumo, o stengtasi aprėpti visą Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniuje svarbą, istoriją, pastatų architektūros raidą, infrastruktūrą, gyventojus, gyvenimo ypatybes, iškilmes ir kasdienybę.

Didžiųjų kunigaikščių rezidencija apėmė abi išlikusias pilis – Aukštutinę ir Žemutinę. Nuo XVI a. suklestėjusioje Žemutinėje pilyje buvo ir pagrindiniai rezidenciniai rūmai, tad savaime suprantama, kad daugiausia dėmesio knygoje skiriama Žemutinės pilies rūmams ir jų teritorijai. Rūmams, sukėlusiems tiek aistrų ir diskusijų, dabar vadinamiems Valdovų rūmais.

Terminas Valdovų rūmai atsirado palyginti neseniai, vos prieš keletą metų, jau prasidėjus rūmų atstatymo darbams. Matyt, siekta pabrėžti, kad nuo Jogailos laikų Lietuvos didieji kunigaikščiai ir Lenkijos karaliai buvo ties patys asmenys. Tokia logika veikiausiai vadovavosi ir dalis mūsų autorių: vieni tuos rūmus vadina valdovų, kiti didžiųjų kunigaikščių rūmais. Klaidos čia nėra, tad knygoje palikti abu terminai. Tačiau nederėtų pamiršti, kad tas bendras valdovas Lenkijos karūną gaudavo tik pirmiau tapęs Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Su visu dvaru jis nuolat keliaudavo iš vienos sostinės į kitą. Į Krokuvą atvykdavo tvarkyti Lenkijos reikalų, ir ten jis būdavo karalius, o į Vilnių – tvarkyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės reikalų, ir čia būdavo didysis kunigaikštis. Tad tyrimų grupė nuo pat pradžių akcentavo tirianti Vilniaus Žemutinėje pilyje esančius Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus.

Knyga suskirstyta į septynis skyrius. Pirmajame pateikiama trumpa Vilniaus pilių ir rezidencinių rūmų istorija nuo užuomazgos iki nugriovimo ir dabartinės teritorijos susiformavimo.

Antrajame skyriuje apžvelgiami pilių tyrimai ir tyrimų istorija.

Trečiasis skyrius skirtas rezidencinių rūmų Žemutinėje pilyje aplinkai (infrastruktūrai). Čia mėginama palydėti skaitytoją į didžiųjų kunigaikščių rūmus buvusiomis gatvėmis ir keliais, kiemais ir grindiniais. Pravesti jį sodais pro šulinius, vandentiekį ir pirtis, neaplenkiant drenažo, kanalizacijos ir latrinų.

Ketvirtajame skyriuje pateikiama pilies pastatų architektūrinės raidos apžvalga, pradedant pamatais, sienomis, stogais, grindimis, lubomis, durimis, langais, laiptais, baigiant krosnimis, židiniais ir šviestuvais.

Penktajame skyriuje suminėti didžiojo kunigaikščio dvaro gyventojai. Pirmiausia – pats Lietuvos didysis kunigaikštis ir jo rezidavimas Vilniuje, dvaro pareigūnai ir čia dirbę amatininkai: architektai, mūrininkai, staliai ir dailidės, kalviai ir šaltkalviai, račiai, balniai, siuvėjai, laikrodininkai, juvelyrai ir auksakaliai.

Šeštajame skyriuje aprašoma dvaro kasdienybė: dvariškių užsiėmimai, pomėgiai, pramogos ir buitis.

Septintajame skyriuje glaustai supažindinama su Valdovų rūmų atkūrimo ir atstatymo idėja ir jos realizavimo peripetijomis.

Knygoje neišvengta pasikartojimų, kurie atsirado dėl dviejų priežasčių. Pirma, pavieniams straipsniams iliustruoti ar atskiriems klausimams aptarti skirtingi autoriai kai kada naudojo tą pačią teorinę, dokumentinę ar vaizdinę medžiagą. Antra, tos pačios radinių grupės įvairiose vietose gali būti traktuojamos iš skirtingų pozicijų. Pavyzdžiui, toks pat koklis vienu atveju gali būti pateikiamas kaip amatininko (šiuo atveju keramiko) dirbinys, kitu atveju kaip krosnies elementas, trečiu – kaip savitą siužetą turintis meno kūrinys, o ketvirtuoju – parodyti savininko priklausomybę (herbiniai kokliai).

Kiekvienas straipsnis leidinio pabaigoje turi naudoto šaltinio ar literatūros sąrašą. Knygos gale skaitytojas ras ir sąrašą iliustracijų su kilmės nuoroda. Tekste prie nuotraukų rašomas tik eilės numeris ir pavadinimas.

Archeologiniai radiniai pateikiami be detalaus, moksliniams leidiniams ar katalogams būdingo aprašo, matmenų, skaičių ir mastelio nuorodų.

Leidinyje stengtasi priminti Vilniaus pilių, kaip Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos, istoriją (nepamirštant ir legendų), jos tyrimus, tų tyrimų rezultatus, radinių gausą ir įvairovę, juos kūrusių meistrų profesinį lygį, tuos dirbinius naudojusių didžiūnų ir pilėnų skonį. Tiesa, pačių brangiųjų ir visom prasmėm vertingiausių daiktų neišliko. Pilys buvo sugriautos, rūmai išplėšti ir sudeginti, daiktai išgrobstyti, o jų likučius priglaudė žemė. Tik šiais likučiais remiantis ir pabandyta atskleisti didžiųjų Lietuvos kunigaikščių rūmų buvusią prabangą ir didybę.