Iš interviu su Donaldu Kajoku

Apie pašaukimą

Mintis būti rašytoju tikriausiai mane aplankė tada, kai įsitikinau, kad egzistuoja poezija. Tais metais mokiausi Kauno dvidešimt antroje vidurinėje mokykloje. Neatsimenu, kokia pamoka buvo, bet aš nuobodžiavau ir atsiverčiau chrestomatijoj Justino Marcinkevičiaus „Sieną“. Niekada daugiau tokio „kaifo“ nebepatyriau ir turbūt nebepatirsiu, nes pakilau į visai kitą sąmonės lygmenį ir buvau į jį įsileistas.

Pertraukos metą išėjau į koridorių. Mokytojų su raudonais raiščiais ant rankovių prižiūrimi moksleiviai vaikščiojo ratu šlepetėmis apsiavę iš vienos vietos į kitą. Tai priminė konclagerį, žinia, patobulintą, bet vis dėlto konclagerį. O man neberūpėjo niekas, nes dar nebuvau grįžęs į tą kasdienę erdvę.

Nuo to laiko kilo noras pačiam keliauti į įvairius sąmonės lyg¬menis be jokių narkotikų ar apsvaigimo, be jokios įtampos ir hipnozės. Nes narkotikai tik iš pradžių išveda į tą labai įdomią erd¬vę. Paskui jie užblokuoja visas galimybes iš tikro joje būti, žmogų paversdami bevaliu padaru ir galiausiai sunaikindami jį.

Man buvo aišku, kad rašysiu. Nuvežiau į Vilniaus universiteto Žurnalistikos fakultetą dokumentus, nes maniau, kad žurnalistika – rašytojų kalvė. Vienas priėmimo komisijos narys juos pavartė ir, įsitikinęs, kad aš ne komjaunuolis, pasakė, jog į žurnalistiką nebūsiu priimtas.

Grįžau į Kauną ir įstojau į tuometinį Kūno kultūros institutą. Mano sesuo taip pat baigė šią aukštąją mokyklą – ji žinoma fechtuotoja, Lietuvos čempionė, šiuo metu Lietuvos rinktinės trenerė. Aš pats pasirinkau sportinės gimnastikos specialybę. Ir ėmiau grimzti tais metais į apatiją, nes man atrodė, kad baigęs institutą pasidarysiu treneris ir niekada neberašysiu.

Išsigelbėjimas

Išeities iš dvasinės krizės ėmiau ieškoti Rytų literatūroje. Susidomėjau Nikitos Michalkovo ekranizacijos Oblomovu. Jis toks ne iš tingulio, nes dvasinės sklaidos nestigo ir intensyviai gyveno. Bet jam pritrūko paskutinio žingsnio.

Tais metais dar gyvenau Kauno Žaliakalny, netoli Eigulių kapinaičių, tėvo pastatytame name.

Vieną vakarą išėjau į sodą, galvoju: „Jau nebenoriu nieko“. Ir cinktelėjo galvon mintis: na, ir nenorėk nieko, iki galo, iki dugno grimzk į apatiją...

Kelias dienas su ta mintim ir kėliau, ir guliausi. Kartodavau sau: tau iš pasaulio nieko nebereikia, tu pasiduodi, grimzti...

Jau po kelių dienų atsivėrė akys į naują erdvę, nes įsitikinau, kad metaforiška prasme visas mūsų gyvenimas ir yra grimzdimas į kažkokį dugną. Ilgai turi į jį grimzti, kol atsistoji ant Pagrindo.

Kai supratau, kad jau remiuosi į jį, pasijutau tvirtesnis, žinojau: niekas man nebesutrukdys, rašysiu. Kažkas man liepė rašyti, įsakmiai ranką vedžiojo baltu popieriumi. Nebeturėjo reikšmės, kad nebaigiau universiteto. Nes buvo aišku, kokia kryptimi reikia eiti, kur tikėtis atradimų.

Apie reinkarnaciją ir sielai skirtą misiją

Kurį laiką maniau, kad svarbiausia – idėjos. Intelektiniai atradimai. Jų pagrindu 1990 metais išleidau eseistinę „Komentarų“ knygą.

„Dykinėjimų“ laikotarpiu (tuo pavadinimu „Regnum“ fondas 1999 metais išleido dar vieną eseistinę Donaldo Kajoko knygą) intelektiniai atradimai manęs nebedomino, nes vis atkakliau ėmiau siekti, kad tekstuose, kuriuos rašiau, išliktų šviesi ir šilta vibracija... Tai kitokios žmogaus jėgos, svarbesnės už intelektinius atradimus, kurie žmogaus niekur neveda. Man reikšmingesnis žmogaus ryšys su žmogumi, su daiktu, nors ir su kate, su erdve ir šiluma, giluminis žmogaus su žmogumi susikalbėjimas.

Trečioje eseistikos knygoje, kurią dar reikės parašyti, ir dominuotų tos akimirkos, kurios – tarytum būtų amžinos – niekada neužsimiršta. Įdomu paanalizuoti, kas jas nulemia, įtvirtina mūsų sąmonėje.

Aš pripažįstu reinkarnaciją ne todėl, kad iš tikro ji įmanoma. Ja remiantis man lengviau aiškinti pasaulį. Sigitas Geda, rodos, yra sakęs, kad krikščionių religijoj pasigenda aiškesnio apibrėžto cikliškumo.

Reinkarnacijoj randu tokį cikliškumą, kuris man padeda daugelį dalykų geriau paaiškinti.

Todėl sakau, jei siela ateina į kūną, tai jai skirtoje kelio atkarpėlėje turėtų įvykti žmogaus ir pasaulio kontaktas, per kurį intuityviai imama suvokti, dėl ko esi atėjęs į šį pasaulį. Žmogaus sielai skiriama kažkokia užduotis, į šį gyvenimą ji ateina atlikti jai skirtos misijos, nes siela nemirtinga.

Kontakto su pasauliu metu išgyveni stebuklą, nes jau žinai savo kelią ir gali juo eiti. Eini atsimušdamas į kažką, nudegdamas nagus, gaudamas per galvą, bet vis tiek žinodamas, kad nepražūsi. Reikia pasistengti išgirsti, ką liepia daryti siela. Nedaugelis tuo pasirūpina.

Dažnas šių laikų jaunas žmogus dabar pasakytų, kad jam svarbiausia turėti kuo daugiau pinigų, įsigyti mašiną, butą, kompiuterį, bendrauti su kitais kibernetiškai... Beviltiška neigti tokį ryžtą ir poreikį. Tačiau blogai, kai jais užgožiama tai, kas jam pačiam – kaip žmogui – svarbiausia, kai apie tai nesusimąstoma. Ir atsiduriama beviltiškoje padėtyje.

Kaip neatsidursi, jei mūsų dienomis tik vienas kitas Šekspyrą nusiperka, visi kiti užgula laikraščiuose vienadienius niekaliukus, kurie jau kitą dieną užmirštami. O tik Viljamas Šekspyras ar į jį panašūs padėtų sugrįžti prie esmingesnių dalykų.

Ir nepagalvojama, kiek Šekspyras per 400 prabėgusių metų skaitytojų, kiek sielų prisirinko, kiek jų dar prisirinks per kitus šimtmečius. Šekspyras išgirdo, ką liepė daryti jo siela, neišeikvojo savęs niekniekiams, žinojo savo misiją, o mes?

Ačiū Tau, kad esi

Šeima mano vertybių skalėje yra antroje vietoje.

Pirmoje vietoje vis dėlto atsidūrė toji jėga, kurią įprasta vadinti Dievu.

Trečioji vieta atitektų kūrybai.

Šeima man labai svarbi, galvoju, kaip būtų blogai, jei likčiau vienas.

Dvasinį žmogaus ryšį vadinčiau meile. Vyrų ar moterų – man nesvarbu. Svarbiausia – žmogus. Ir su vyrais, ir su moterimis siekiu giluminio susikalbėjimo.

Iki trylikos metų nejaučiau skirtumo tarp vyrų ir moterų. Sulaukęs keturiolikos, jau kitaip apie tai maniau, pripažindamas, kad jis turėtų būti.

Persiritęs per penkiasdešimtį vėl sugrįžtu į ankstyvos paaug¬lystės laikus, kai skirtumas tarp lyčių man nieko nesako.

Su kitu žmogumi – vyras tai būtų ar moteris – geriausiai pavyksta susikalbėti, kai galiu jam pasakyti: „Ačiū Tau, kad esi... “

Man visai nesvarbu, ką jis skaito – Rainerį Mariją Rilkę, Joną Strielkūną ar Platoną...

Svarbiausia, kad galiu į tą žmogų kreiptis kaip į brolį.

Ar kaip į sesę.

Ir į Platoną galiu taip pat kreiptis ir visiems padėkoti, jog kartu esame tuose tūkstančiuose metų...

Dabar esu ant gerosios bangos

Manau, svarbiausia žmogui – savo misiją įvykdyti, skaistėti.

Tačiau nedaug tokių, kurie renkasi šį kelią, nors jį pasirinkusiems pasaulis vis gražėja.

Toks ir devyniasdešimties sulaukęs nesiliauja šypsotis.

Esama ir kito kelio, kuriuo eidamas žmogus keičiasi į blogąją pusę.

Laikui bėgant jis darosi vis labiau susiraukęs, visus keikia ir kritikuoja.

Man labai gaila tokių žmonių, kad jiems pasaulis atrodo kritikuotinas ir blogas.

Tik vieną kitą pažįstu seną žmogų, su kuriuo gera būti, kuris iš pat ankstyvo ryto šypsosi sakydamas: „Labai gražiai tekėjo saulė šį rytą!“ Tokia miela jo ištartų žodžių vibracija... Apie tuos dalykus indų jogai labai daug žino.

Jaunystėje buvau labai stiprus žmogus, dabar aš daug silpnesnis, bet dvasia esu stiprus. Nuo aštuoniolikos iki trisdešimties metų dažnai šypsodavausi, vėliau mane prislėgė juodasis periodas, visiškas apatijos metas. Tada ir norėdamas nebeišspausdavau šypsenos.

Yra gyvenimo ritmai. Galiu juos atsekti. Šie ir kiti metai man bus geri, paskui vėl ateis kokie penkeri sunkūs metai... Juos keis septyneri lengvesni metai. Dabar esu ant gerosios bangos. Nubundu rytą ir šypsausi. Kažkas vėl skleidžiasi manyje.

Kai ateina juodasis periodas, tai, nors ir stovėjai ant tvirtų pamatų ir, rodos, niekas nebūtų tavęs nuo jų nuvertęs, viską mirtinai pamiršti, ką jau esi supratęs. Laikas – labai keistas dalykas.

Jaučiu ryšį su Dievu, su Kažkuo

Kam reikalinga poezija? Ji žmogų įveda į aukštesnę sąmonės būseną. Vaikams mokykloje ją bruka per prievartą. Jei nori sunaikinti rašytoją – įtrauk jo kūrinius į mokymo programą! Tokio užprogramuoto rašytojo jaunų žmonių karta nebeskaitys. Jei atsiras vienas kitas skaitantis, tai dažniausiai ištiktas dvasinės krizės. Dėl tokios padėties kaltas mokyklinis marazmas. Kol suvokiau, kas iš esmės „Anykščių šilelis“, turėjo praeiti labai daug laiko.

Kone metus esu rašęs po dvylika valandų per parą. Paskui pusę metų beveik nieko nebegalėdavau parašyti. Šiuo metu užsirašinėju tai, kas man svarbiausia. Arba ką svarbesnio išgirstu iš kito. Anksčiau neturėjau mados to daryti. Nes manydavau, kad esu tik poetas. Sakydavau sau: jei informacija verta dėmesio, tai ateis pasąmonėn, susigulės ir bus užrašoma... Bet įsitikinau, kad pastarasis metodas netinka tiems, kurie šiek tiek bando rašyti proza. Prozininko darbas visai kitoks, jam kasdien reikia užsirašinėti, kaupti informaciją.

...Bet nieko nebūtų be „rozetės“, vadinamojo lizdo. Nes tik iš Ten ateina toji Energija, su kuria esu sujungtas. Kartais nubundu naktį ir jaučiu, kad už širdies centro vibruoja... Jei to nebūtų, niekas šiame pasaulyje manęs neapgintų. Jaučiu ryšį su Dievu, su Kažkuo.

Prisiminkime televizorių. Kam jis reikalingas, jeigu neįjungtas į lizdą? Nėra lizdo, nėra nieko. Jei tai nutrūktų, viskas dingtų, aš iš karto subliūkščiau, sprogčiau, nebūtų manęs! O jei ir būčiau, tai jausdamas baisiausias kančias.

Apie nacionalinę premiją

Šiais sunkmečio laikais ji labai svarbi materialia prasme. Premijos daugiau reikalingos mūsų artimiesiems, giminėms, kaimynams negu mums patiems, nes mes jau žinom, kuo turim užsiimti, kai kitiems tai ne visai suprantama. Jiems gal atrodo, kad vaikštinėja po kiemą kažkoks žmogelis su šunele. Ko tas durnelis vis vaikščioja ir vaikščioja? O gal ne toks jau ir durnelis, jei premiją jam paskyrė?

Ir nieko nebereikia įrodinėti, ją gavus. Tarsi viešai patvirtinama, kad tau reikia taip gyventi ir tuos darbus daryti...

O tie, kurie rašo, tą gerai žino: ar gausi premiją, ar ne, tave gerbia ir vėliau gerbs. Nuo to nei sumažės, nei padidės kitų tau reiškiama pagarba.

Jei premiją paskirtų po pirmosios knygos, tai gal tave ji labai pakeistų. Kai tu dar tik pradedi reikštis, kai daug esi neišgyvenęs ir neišmąstęs. Tai tas žmogus gal visiškai išdurnėtų...

Bet ja esi įvertinamas tuo laiku, kai praktiškai tau jos nebereikia. Kai tik atlieki savo misiją, ir tiek. Savaip liūdna, kad tau jos beveik nebereikia, nors tokia aukštesnės rankos valia.

Jei šio įvertinimo sulauktum per anksti, jis tave gal išderintų, kažką bloga padarytų. Bet taip neatsitinka. Tu ir toliau darbuojiesi kaip anksčiau. Žinodamas, kad pranašu savo kieme nebūsi, gali sakyt, ką nori. Bet šiek tiek ramiau gyventi, nes vienas kitas iš tave pažįstančių, išgirdę apie premiją, ima ir pasako: „Jis dar kai ką sugeba, ne vien dykinėja ar kvailioja... “

INEZA JUZEFA JANONĖ

2000