Rašytoja, psichologė ir radijo žurnalistė Astrida Petraitytė gimė 1952 m. Šilutėje. 1975 m. baigė VVU psichologiją. Dirbo TSRS PMA Bendrosios ir pedagoginės psichologijos institute, RMTS psichologijos katedroje vyresnioji dėstytoja, Valstybės TVR komitete, socialinių tyrimų skyriuje, televizijoje ir radijuje. 1991 m. tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nare.

Leidykla „Versus aurues“ yra išleidus dvi A.Petraitytės romano „Šaktarpio metas“ knygas. Pirmoji autorės „Mažoji Martukė“ pasirodė 2005, o antroji „Tirškalius Liepa“ – 2006 m. pabaigoje.

Autorė apie save: „Per Mamą – pasišventusio kovotojo už lietuvybę, už krašto prijungimą prie Didžiosios Lietuvos Jono Aušros dukterį – esu tiesiogiai išaugusi iš Mažlietuviškosios dirvos, o su liuteroniškąja tradicija mane susieja visa giminė (Tėvas kilęs iš „parubežės“ su Prūsija, kur liuteronybė buvo visuotinai dominuojanti). Kaipo „pažangi“ sovietinė pionierė ir komjaunuolė savo jaunystės ir ankstyvosios brandos metais žvelgiau „į priekį“, nekreipdama dėmesio į „praeities atgyvenas“ (nors savo močiutę ir vadinau „omama“, o senelį – „opapa“). Atgimimo laikų sukrėtimas suteikė ne tik džiugų išlaisvėjimo, „mankurto šalmo“ nusiplėšimo jausmą, bet ir sąžinės graužatį, skaudų suvokimą, kad mano Genties kraštas (kurio kontūruose ryškiai šviečia Karaliaučius, Tilžė, dar ne vienas taip skaudžiai maudžiantis lietuviškas vardas) ne šiaip „dėsningai evoliucionavo“ iki dabartinio „status quo“, ne, - prieš jį yra nusikaltus Istorija. Jei ir nepasuksi Istorijos rato atgalios, tai bent Istorinės atminties – kuri taip lengvai išblukinama! – pamokas privalau kartotis pati sau bei, nors mažu spygliuku bakstelėjusi, priminti ir kitiems. „Šaktarpio metas“ ir yra tas mano spygliukas... (ak, kaip kartais sėkmingai nutinka nesėkmės! Jei ne ištikusi bedarbystė, ir tos laisvės suteikta galimybė prašyti poros metų Valstybės stipendijos projektui „Psichologinis lietuvininkų apsisprendimas istorinių kolizijų kontekste“, o po to iš Mažvydo bibliotekos fondų vieną po kito „traukti“ visų metų „Lietuviškas Ceitungas“, „Prūsų Lietuvių Balsą“, ir kitus – lietuviškus bei vokiškus – gotikinių rašmenų tomus, su graudulingai azartišku virpuliu puslapis po puslapio plėsti savo žvilgsniui tą plyšelį, už kurio veriasi tikras – gyvybingas, nors ir liuteroniškai santūrus – mažlietuvių gyvenimas!..)“.

--

Nuotrauka iš asmeninio autorės archyvo.