Judita Vaičiūnaitė – viena didžiausių XX amžiaus antrosios pusės poezijos kūrėjų. Gimė 1937 m. liepos 12 d. Kaune, žymaus gydytojo šeimoje, buvo supama kultūros. Poetė teigia, jog jos pačios gyvenimas yra eilėraščiuose tiek, kiek ji pajėgė išreikšti.

Nuo pat vaikystės būsimą poetę supo aukštų polėkių ir didelių kūrybinių užmojų žmonės. Visa tai, pasak pačios J. Vaičiūnaitės, ir įžiebė kūrybos kibirkštį. Rašyti pradėjo vienuolikos metų. Tai daryti Juditai buvo taip pat natūralu, kaip kvėpuoti. Iš Kauno, kuriame J. Vaičiūnaitė gyveno iki septyniolikos metų, kasmet atvažiuodavo į Vilnių. Čia gyveno Petras Vaičiūnas ir kitas tėvo brolis, Dominikonų bažnyčios klebonas Juozas Vaičiūnas, be galo mylėjęs meną.

Po tėvo mirties ji, sesuo ir motina gyveno sunkiai. Persikėlė į Vilnių, studijavo universitete lituanistiką. Kartu mokėsi ir muzikos, turėjo ryškių gabumų.

1959 m. J. Vaičiūnaitė Vilniaus universitete baigė lituanistiką. Nors studijos Vilniaus universitete ją gerokai apvylė (reikia prisiminti, kokiu laikmečiu ji studijavo), tačiau ten sutiko du geriausius literatūrinius bičiulius – bendrakursius Aušrą Sluckaitę ir Tomą Venclovą, kurie daug kuo prisidėjo prie J. Vaičiūnaitės poetinio braižo formavimosi. Poetė dirbo leidinių „Literatūra ir menas“, „Kalba Vilnius”, „Naujasis dienovidis” redakcijose. 1986 m. gavo valstybinę premiją už 1985-aisiais išleistą rinktinę „Nemigos aitvaras“.

1996 m. apdovanota Baltijos Asamblėjos premija.

Pirmasis poezijos rinkinys Pavasario akvarelės pasirodė 1960 m. Vėliau išleido nemažai eilėraščių rinkinių, parašė poezijos, pasakų vaikams.
J. Vaičiūnaitė yra išvertusi A. Achmatovos, O. Bergolc, D. Maksimovič, L. Carrollo kūrybos. Pačios rašytojos kūryba išversta į anglų, norvegų, rusų kalbas.

2007 m. leidykla „Versus aureus“ perleido ankstyvąjį J. Vaičiūnaitės poezijos rinkinį „Dulkėta Kauno saulė“, papildytą Rūtos Vaiškelytės-Staskevičienės fotografijomis.
Šaltinis „Rašyk.lt“.