Japonų avangardo rašytojas ir dramaturgas Kobo Abe (tikras vardas Kimifusa Abe) gimė 1924 metais Tokijuje (mirė 1993), tačiau augo japonų okupuotoje Mandžiūrijoje. Tai lėmė jo išskirtinumą iš kitų pokarinių japonų rašytojų: nebuvo tokio karšto prisirišimo prie Japonijos kaip imperijos įvaizdžio. Be to, Abe negavo formalaus literatūrinio išsilavinimo, kadangi studijavo mediciną, nors pagal savo specialybę niekad ir nedirbo. Kūryboje siurrealizmas susiliejo su marksizmu.

Pagrindinės Abe temos – tapatybės praradimas, susvetimėjimas, individo izoliacija, žmonių komunikacijos sutrikimai. Lyginamas su Samueliu Beketu ir Judžinu Jonesko. 1947 m. išleido savo pirmąją knygą, poezijos rinkinį, kurią buvo parašęs jau 1943. Žymiausi jo romanai – „Moteris smėlynuose“ (1962) ir „Svetimas veidas“ (1964). Pirmoji labai jau kafkiška istorija apie šių dienų mokytoją, kuris tampa moderniu Sizifu sudomino kino režisierių Teshigahara Hiroshi, kuris pastatė didelio populiarumo sulaukusį filmą, laimėjusį žiuri prizą Kanų filmų festivalyje. Abe rašė dramas, kurias pats statė su savo teatro trupe. Jo pjesės „Draugai“ ir „Lagaminas“ primena Beketo, Haroldo Pinterio absurdo dramas. 1951 m. už romaną „Pono S. Karumo nusikaltimas“ Abe gavo pagrindinį japonų literatūros prizą – Akutawaga apdovanojimą. 1960 metais romanas „Moteris smėlynuose“ laimėjo literatūrinį Yomiuri prizą.

„Versus aureus“ leidykla 2005 m. išleido K. Abe romaną „Kengūros sąsiuvinis“ ir „Moteris smėlynuose“.