Interviu su knygos „Iki ir po televizijos“ autoriumi Žygintu Pečiuliu
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto docentas Žygintas Pečiulis, jau ne pirmoje knygoje nagrinėja televizijos problematiką. Kodėl ji tokia svarbi ir koks apskritai autoriaus ir televizijos santykis? Apie tai – trumpame pokalbyje.
Gerb. Žygintai Pečiuli, šių metų vasario mėnesį išleista šeštoji Jūsų knyga. Ar kas nors jas visas sieja?
Jas sieja televizija. Tik vienos pavadinime („Efektyvi komunikacija“) nėra šio žodžio, tačiau ir ten kalbama apie tai, kaip kalbėti per televiziją, elgtis studijoje. Knygoje „Videoteatras“ – ketvirčio amžiaus Lietuvos televizijos istorija, „TV dramaturgija“ – scenarijaus rašymo pagrindai, „Televizija: istorija, teorija, technologija, žurnalistika“ – mėginimas užčiuopti visus svarbiausius televizijos aspektus. „Televizijos žurnalistika” buvo specialiai rašyta studentams ir televizijoje dirbantiems profesionalams.
Tačiau kodėl televizija Jums tokia svarbi? Nuo ko prasidėjo judviejų duetas?
Kai Lietuvoje atsirado televizija, aš buvau vos kelerių metų. Mes augome drauge. Iš pradžių aš ją žiūrėjau, paskui joje dirbau, dabar tyrinėju. Taip ir gyvename.
Knyga „Iki ir po televizijos“ dedikuojama „Mylimai penkiasdešimtmetei“. Gal galima sužinoti, kas ji?
Taip pat ir televizija...
Šioje Jūsų knygoje laikas skeliamas į dvi dalis – iki ir po. Kuris iš jų Jums įdomesnis ir kodėl?
Buvusioji, jau išnykusi televizija brangi tuo, kad tai buvo vaikystės ir jaunystės televizija. Gerai, kad tai buvo vien tiesioginės transliacijos, kurios išliko tik atmintyje, nes šiandien į visa tai pažiūrėjus, ko gero nusivilčiau. Būsimoji televizija vilioja dar iki galo nesuvoktomis galimybėmis, tačiau man visada geriausia bus mano vaikystės televizija.
Kad nesate abejingas televizijai – akivaizdu. Bet kodėl ją užrašinėjate? Įvade užsimenate, kad „Televizija žmonėms grąžino gyvą kalbą, kurią buvo sustingdęs raštas“. Ar neparodaksalu šiuo atveju rašyti knygą?
Kiekvienam savo. Iki šiol televizija buvo tarsi vienadienis drugelis, spalvingas, žavus, bet praskrido – ir nėra. Knyga buvo ir yra žmonijos išminties, patirties saugojimo laikmena. Seniai ją laidojom, bet štai ateina metas – ir parašai knygą. Tarsi iškeli vainiką ant pabaigto namo.
Šiandien vis labiau ryškėja tendencija nežiūrėti televizijos, nes tai – žema. Ar Jūs vienas iš „nežiūrovų“?
Ne, žiūriu ką noriu ir kada noriu. Tiesa, galiu pasiteisinti, kad žiūriu iš reikalo, nes turiu stebėti ir aprašyti, kas ten vyksta. Tačiau randu ten ką pasižiūrėti: gerą filmą, koncertą, krepšinį. Kartais nesinervindamas žiūriu ir visiškai kvailus dalykus, nes negaliu nuo ryto iki vakaro vaikščioti su kostiumu ir vaizduoti protingą.
Jau šiek tiek užsiminėte , kad viena Jūsų knyga buvo skirta studentams ir televizijos profesionalais. Kokiam skaitytojui skirta paskutinė knyga – studentui, televizijos cinikui ar tiesiog skaitytojui?
Visiems išvardintiems. O be išvardintų, dar ir visiems žiūrintiems televiziją.
Dėkojame už atsakymus ir linkime geros kloties.
