„Aritmija“ 

Nelauktai išryškėjo stulbinantys, sveiku protu nesuvokiami persirikiavimai. Suburbuliavo aistros. Pasitvirtino sena tiesa – kai protingi tyli, kvailiai veržiasi į priekį. Užvirė lenktynės, kas greičiau išvers kailį, kas pirmiau... Didžioji gamtos dovana – talentas – niekam nerūpėjo. Atsirado naujas, iki tol lyg ir nenaudotas savęs įtvirtinimo būdas: ne visai pritariančius naujajam entuziazmui, ramiai ir išties neprastai dirbančius tiesiog nutylėdavo. Sykiu tai buvo rafinuotas, gerai apgalvotas sąžiningų žmonių kankinimas: darbuokis, kiek nori, o tavęs vis tiek nėra.