Dovilė, tėtė ir ežiai

Dideliame mieste gyvena maža mergaitė, ku­ri nėra mačiusi mažo ežiuko. Ji net nežino, kiek ežiai turi kojų - gal dvi, o gal keturias. Mergaitės vardas Dovilė, ji gyvena labai aukštai - devintame aukšte. Iš tokios aukštybės nematyti nė vieno ežio. O kas matyti? Kartais į kiemą išeina pasivaikščioti užsimiegoję kambariniai šunys - jie tai gerai matyti. Dovilė žino - jie tu­ri po keturias kojas.

Nuo pat ryto Dovilė laukia, kada pareis iš dar­bo tėtė ir išsives ją į kiemą. Kai tėtė praveria duris, Dovilė jau laukia nesulaukdama ir klausia:

- Ar jau parėjai iš darbo?

Neišgirdusi atsakymo, ji ragina:

- Skubėkim greičiau į kiemą ieškoti ežių!

Tėtė po darbo pavargęs, jis labai nori valgyti, paskui žiūrėti televizorių, skaityti laikraščius ir gulėti ant sofos. Tėtė spokso nuliūdęs į Dovilę ir slapčia tikisi, kad maža mergaitė jo pasigailės. Tačiau Dovilė jau tempia tėtę už rankos pro duris ir liepia iškviesti liftą. Dovilė žino, kas yra liftas, bet gyvo ežio ji nėra mačiusi. Tėtė paspaudžia mygtuką, ir liftas atvažiuoja. Dovilė mato, kad lifte nėra nė vieno ežio. Netiesa, kad lifte niekada nieko nebūna. Sykį ji čia matė šuniuką, bet kitokių gyvūnų kol kas dar nerado.

Kieme Dovilė dairosi į visas puses, o paskui pradeda šmirinėti po žolynus. Gal ežiai yra labai maži ir todėl jų nematyti, - spėlioja Dovilė.

Tėtė žiūri į savo mergaitę ir šypsosi. Tėtei atrodo, kad Dovilė pati panaši į ežį, ypač kai supyksta ir, atstačiusi lūpas, ima pūkšti. Šypsodamasis tėtė sako:

- Pašauk ežį vardu, jis ir išlįs iš žemės.

- Koks ežio vardas? - rimtai klausia Dovilė.

- Ežiukas Spygliukas, - sako tėtė.

- Ežiuk Spygliuk, ežiuk Spygliuk! - šūkteli Do­­vilė ir vėl greitais žingsneliais šmirinėja po kiemo žolynus.

Tėtė žiūri į laikrodį ir prisidengęs delnu burną ima žiovauti. Dar jis pastypčioja penkias mi­nutes, paskui sako:

- Laikas namo, ežiai jau irgi sulindo į savo kambarius.

- Ne, ne! - sušunka Dovilė. - Ežiai dar tik ruošiasi eiti į kiemą...

Tėtė iš nuostabos net pliaukšteli delnu sau per kaktą - iš tikrųjų ežiai dieną miega, tik vėlai vakare arba naktį išlenda iš savo slėptuvių. Tačiau kaip visa tai sužinojo Dovilė?

Tėtė atsisėda ant suoliuko ir nebežino, ką da­ryti. Iš kur paimti nors vieną gyvą ežį? Jeigu turėtų, tikrai jį paleistų į žolyną - taip labai tėtė nori eiti namo valgyti vakarienės ir žiūrėti televizoriaus. Tačiau negali, nes maža mergaitė Dovilė vis ieško ir ieško ežio. Gal net iki tamsos ieškos, iki pačios nakties.