„Didysis apakimas“ 

Kodėl susipriešino, net degradavo ir suiro nepriklausomos Lietuvos visuomenė XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje? Kodėl jos „žiedas“ – kairieji intelektualai, menininkai ir rašytojai – 1940 metais važiavo parvežti Lietuvai „Stalino saulės“ ir pagarbino žiauriausią pasaulyje totalitarinį režimą? Kodėl nepriklausomybė, valstybingumas, tautinis orumas ir asmens laisvė buvo iškeisti į „draugystę“ ir paklusnumą svetimai Rytų valstybei?...

Vienas iš galimų atsakymų yra ši Mindaugo Tamošaičio, jauno istoriko ir literatūrologo, knyga „Didysis apakimas“ (Lietuvos rašytojų kairėjimas 4-ajame XX a. dešimtmetyje). Šio proceso priežastis autorius preciziškai atskleidžia remdamasis gausia archyvine medžiaga, dar neskelbtais dokumentais, periodine ano meto spauda, literatūros kūriniais bei amžininkų atsiminimais. Monografijai būdingas taiklus ir skvarbus analitinis žvilgsnis, aiškus įvykių suvokimas, poleminė aistra svarstant ginčytinus klausimus. Ir pagarba istorinei tiesai bei asmenybėms – kad ir kokią ideologiją jos išpažintų.

---

Monografijoje M. Tamošaitis apibendrina jau ne viename savo straipsnyje skelbtus tyrinėjimus apie kairiųjų pažiūrų plitimą tarp lietuvių inteligentų, jaunosios kartos valstiečių liaudininkų Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. <...> Monografija tvirtai paremta gausiais šaltiniais, pirmiausia archyvine medžiaga, taip pat atsiminimais, spauda. Sumaniai panaudojama nagrinėjamos temos istoriografija, pastebima ir parodoma nenuosekli kai kurių gana žymių Lietuvos istorikų pozicija įvairiausiais pasirinktos temos aspektais. Su tais istorikais autorius drąsiai polemizuoja, iškelia ir apgina savas versijas. Darbas įdomus, persunktas gausybės dar neskelbtų faktų.

Prof. Zenonas Butkus,
Vilniaus universitetas

„Didysis apakimas“ – priverčia skaitytoją „užsimiršti ir vienu prisėdimu perskaityti knygą“. Vieni ją įvertins kaip itin patrauklią, įtikinamą ir kartu neįtikėtiną istoriją, antri pyks už nužemintus literatūros klasikus ar nesutiks su autoriaus interpretacijomis, treti priims šią monografiją kaip pasakojimą, siekiantį ne griauti stereotipus, bet atkurti Lietuvos rašytojų pasirinkimų kelią 4-ajame XX a. dešimtmetyje.

Dr. Giedrius Janauskas,
Vytauto Didžiojo universitetas

Kiekvienas darbas svarbus tiek, kiek jis kelia naujų klausimų, kokį probleminį horizontą atveria, kokių nežinomų šaltinių atskleidžia. Išaugo karta, kuriai sovietinio režimo preliudijos Lietuvoje reiškiniai nebepažįstami ir be rimtos analizės bei komentarų nebesuvokiami. Totalitarinės valstybės ideologinė prievarta nacionalinei kultūrai – iš pirmo žvilgsnio nėra patrauklus objektas, o kairėjimo procesas, atrodo, galėtų būti nesunkiai suguldomas į schemas. Juolab malonu konstatuoti, kad šioje monografijoje jis išnagrinėtas informatyviai ir intriguojamai, pateikiant ir platų to meto kontekstą Europoje, ir vidinių prielaidų Lietuvoje kruopštų registrą. <...> Pirmiausia vertingi šioje monografijoje aprėpti tyrimų šaltiniai, daro įspūdį jų gausa, apimtys, ištirtumas, patikimumas. Rašytojų laikysenų, kairėjimo prielaidų analizė – neabejotina istoriko parama literatūrologams. <...> M. Tamošaičio darbas įdomus, aktualus akademinei bei pedagoginei visuomenei ir nuoseklus mokslinės argumentacijos požiūriu.

Habil. dr. Jūratė Sprindytė,
MA narė ekspertė,
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Tenka apgailestauti, jog iki šiol nebuvo nuoseklaus mokslinio tyrimo, analizuojančio kairiosios inteligentijos, rašytojų bei kitų sričių meno žmonių politinę įtaką visuomenei, todėl M. Tamošaičio monografija neabejotinai užpildys vieną iš šių spragų – tarpukario lietuvių rašytojų pažiūrų kairėjimo raidą, pasibaigusią 1940 metais primestos sovietinės santvarkos liaupsinimu.

Istorijos krypties doktorantas
Artūras Svarauskas,
Klaipėdos universitetas
Lietuvos istorijos institutas

Monografijos autorius, remdamasis gausia, neretai nauja faktine medžiaga, atskleidžia nemažos lietuvių inteligentijos dalies kairėjimą, vykusį 4-ajame XX a. dešimtmetyje ir atvedusį ją į didįjį „blūdą“ 1940 m. vasarą, kuomet poetai ir prozininkai, dailininkai ir kompozitoriai šlovino „Raudonąją armiją – išvaduotoją“, „tautų tėvą Staliną“, „nauju keliu pasukusią Lietuvą.

Habil. dr. Liudas Truska,
Vilniaus pedagoginis universitetas