„69“ 

69-siais buvo panaikinti stojamieji egzaminai į Tokijo universitetą. „The Beatles“ išleido „Baltąjį albumą“ ir „Geltoną povandeninį laivą“, „The Rolling Stones“ – savo geriausią singlą „Baro moterys“, hipiai auginosi plaukus ir reikalavo meilės bei taikos. Atsistatydino de Golis. Karas Vietname tebesitęsė. 69-siais septyniolikametis Ryu Murakami grojo roko grupėje ir, protestuodamas prieš JAV karines bazes Japonijoje, surentė barikadą ant mokyklos stogo. Pragyvenęs dar veik tiek pat metų, skandalingai išgarsėjęs pirmu, Akutagawa premiją pelniusiu romanu, su antruoju jis grįžo į 69-sius, provincijos miestelį, kur gyveno 17-metis Kensukė Jadzakis, skaitęs Rembo, miręs dėl Godaro filmų ir norėjęs filmuoti kaip Jonas Mekas, rengęs avangardinį festivalį ir statęs barikadas mokykloje su „tortu“ ant direktoriaus stalo, stumiamas to paties amžino variklio – kad tik jį pastebėtų jo Ledi Džein, nes moters „lūpoms neprilygsta nei Rembo poezija, nei Hendrikso gitara, nei Godaro montažas“. Šią knygą turi perskaityti tie, kurie 7-ajame dešimtmetyje hipiavo, ir tie, kuriems Japonija iki šiol tebėra vyšnių žiedų ir skustagalvių vienuolių šalis.

Vertė Danguolė Žalytė.