EPILOGAS

Nenumaldomai, tarsi snaigės ant delno, diena po dienos tirpo paskutinė rugpjūčio savaitė. Nesulaikomai, lyg garvežys, apsigaubusi garais, žvangėdama ir kaukdama lėkė rugsėjo pirmoji, tempdama paskui save, regis, begalinį mokslo metų traukinį, ir todėl buvo labai gaila besibaigiančių atostogų.

Jeigu ne ta nebaigusi slūgti mėlynė aplink dar žymų gumbą ant Andriaus kaktos, muškietininkams jų nutikimai būtų atrodę seni kaip pernykštis sniegas. Seni, ir jie spėjo kelis kartus išgliaudyti juos iki paskutinio lukšto.

Andrius išguldė savo patirtą siaubą vagių name, o muškietininkai – kaip jie išsigando, pamatę iš už kampo išliuoksintį juodą vilkšunį. Taip ir suakmenėjo, neišmanydami, ko griebtis. Jie girdėjo jo šauksmą ir, kai šeimininkas su Drambliu nusitempė jį į namą, puolė ieškoti telefono automato.
Justas pakeliui susigriebė, jog nevalia palikti namo be priežiūros, ir grįžo, o Raimundas su Vygandu leidosi toliau. Pirmasis jų užtiktas automatas buvo išdraskytas. Iš antro negalėjo prisiskambinti, tik iš trečio pasisekė, bet vėl – Raimundas girdėjo policininko balsą, o tas jo – ne.

Laimė, šalia čiūžtelėjo taksi. Išlipęs vyriškis nespėjo užtrenkti durelių, kai Raimundas, pametęs telefoną, vanagu įsikirto į jas: vežkit policijon! Taksistas, atsisukęs, jau norėjo kažką sakyti, bet pamatė muškietininkų veidus ir tik paklausė, ar turi pinigų. Raimundas parodė trirublinę ir kalbos buvo baigtos.

Skyriuje teko viską aiškinti budėtojui, po to – jo iškviestam karininkui. Kad būtų įtikinamiau, atidavė laiškus. Dar vėliau jie rodė policininkams kelią pas Žutautus, nes karininkui rūpėjo pačiam įsitikinti, jog Žutauto nėra namie, o ten – nustebę Konstancijos ir jos motinos veidai: nežinome, kur jis, nuo pat ryto laukiame, į turgų išvažiavo ir dar negrįžo; vėliau – ašaros: kur jis, kas jam?

Viskas bus gerai, guodė karininkas, ir jie vėl, įjungę sireną, skuodė atgal į skyrių, kur kilo tokia sumaištis, kokią rodo kine.