ĮŽANGA

Aš nesitikiu pats išsivaduoti iš savo vienatvės. Akmuo nesitiki būti kuo nors kitu nei akmeniu, bet dirbdamas išvien, jis susijungia ir tampa Šventove.

ANTOINE DE SAINT-EXUPÉRY

Buvau labai mandagiai sugniuždytas ir praradęs motyvaciją advokatas. Šiandien entuziastingai vedu konferencijas, seminarus ir konsultacijas, pokalbius. Buvau emocinių įsipareigojimų bijantis viengungis, slepiantis savo vienatvę hiperaktyvumu. Šiandien esu vedęs, turiu vaikų ir jaučiuosi laimingas. Gyvenau visą laiką giliai slėpdamas vidinį liūdesį, šiandien jaučiuosi sklidinas džiaugsmo ir pasitikėjimo.

Kas įvyko?

Aš suvokiau, kad jau ilgą laiką ignoruodamas savo poreikius prievartavau save ir buvau linkęs perkelti šią prievartą ant kitų galvų. Pripažinau, kad turiu poreikių, kad galiu į juos įsiklausyti, juos diferencijuoti, išskirti prioritetinius ir rūpintis jais pats, užuot skundęsis, kad niekas jais nepasirūpina. Anksčiau visą energiją skirdavau skundams, maištavimui ir ilgesiui, dabar po truputį ją sukaupiau ir nukreipiau į vidinį virsmą, pasikeitimą, kūrybą ir santykius. Be to, suvokiau ir pripažinau, kad kiti taip pat turi poreikių ir kad aš nebūtinai esu vienintelis žmogus, galintis juos patenkinti.

Neprievartinio bendravimo procesas man buvo ir lieka pamokomu ir padrąsinamu mano keitimosi vadovu, tad linkiu, kad jis mokytų bei drąsintų ir skaitytoją suvokti savo santykius, pirmiausia santykius su pačiu savimi.

Šia knyga noriu iliustruoti procesą, kuris remiasi Marshallo Rosenbergo1 mokymo dvasia ir Carlo Rogerso minčių eiga. Tie, kurie yra susipažinę su Thomo Gordono kūriniais, čia ras giminingų idėjų. Be to, aš noriu paliudyti – jei kiekvienas iš mūsų atidžiai stebėtų savo prievartą, tą, kurią dažnai nesąmoningai ir labai subtiliai nukreipiame prieš save ir kitus – tarp kitko, neretai su geriausiais pasaulyje ketinimais – ir pabandytų suprasti, kaip ji pradeda veikti, suteiktų sau galimybę užkirsti jai kelią. Kiekvienas galėtų šitaip prisidėti kuriant priimtinesnius santykius tarp žmonių, kurie taptų laisvesni ir labiau atsakingi už save.

Marshallas Rosenbergas vadina šį procesą neprievartiniu bendravimu (nonviolent communication). Aš kalbu apie jį kaip apie sąmoningą ir neprievartinį bendravimą. Prievarta iš tiesų yra mūsų sąmoningumo stokos pasekmė. Jeigu viduje būtume sąmoningesni to, ką iš tiesų išgyvename, atžvilgiu, lengviau rastume progų išreikšti savo vidinę galią neužsipuldami vieni kitų. Aš manau, kad prievarta atsiranda, kai naudojame savo galią ne kūrybai, skatinimui ar apsaugai, o suvaržymui, prievartai, nepriklausomai nuo to, varžome save ar kitus. Ši galia gali būti emocinė, psichologinė, moralinė, hierarchinė, institucinė. Taigi subtili prievarta, prievarta su aksominėmis pirštinėmis yra daug labiau paplitusi nei kūniškoji prievarta, nusikaltimai, įžeidinėjimai. Dėl to, kad nėra įvardyta, ji yra dar pavojingesnė.

Ši prievarta nėra įvardyta, bet ji įsiskverbia į mūsų žodžius, kuriuos nekaltai vartojame kiekvieną dieną. Ją perduoda mūsų kasdienis žodynas. Iš tiesų perduodame savo mintį, taigi ir sąmonę, daugiausia žodžiais. Mes galime siųsti savo mintis žodžiais, kurie atskiria, supriešina, palygina, skirsto į kategorijas ar smerkia, arba žodžiais, kurie sutelkia, siūlo, sutaiko ir skatina. Taigi, puoselėdami savo sąmonę ir kalbą, mes galime apsivalyti nuo to, kas trikdo bendravimą ir sukelia kasdienę prievartą.

Neprievartinio bendravimo principai nėra nauji. Nuo amžių jie yra pasaulio išminties dalis. Ši išmintis taip mažai taikoma praktikoje, kad dažnai atrodo nepraktiška. Nauja man atrodo Marshallo Rosenbergo pasiūlyta bendravimo proceso principų sklaida ir jungtis, o praktiniu jo metodo aspektu aš turiu progos įsitikinti kasdien.

Viena vertus, kalboje susijungia dvi sąvokos – bendravimas ir ne-prievarta. Šios dvi sąvokos ir jų prasmė, kad ir kokios patrauklios jos būtų, dažnai mums sukelia bejėgiškumo jausmą: ar visada įmanoma bendrauti be prievartos? Kaip mūsų pokalbiuose, ryšiuose konkrečiai, aiškiai ir įtaigiai išreikšti vertybes, kurioms mintyse visi pritaria: pagarbą, laisvę, geranoriškumą, atsakomybę? Kita vertus, egzistuoja mūsų bendravimo elementų ir poreikių suvokimo jungtis. Šiuo procesu, išskirstytu į keturis aspektus, esame kviečiami įsisąmoninti, kad mes stebime ir reaguojame į situaciją (tai 1 aspektas), kad ši situacija visada mumyse sukelia jausmą (tai 2 aspektas), kad šis jausmas yra susijęs su poreikiu (3 aspektas), kuris ragina suformuluoti klausimą, prašymą (4 aspektas). Šis metodas remiasi konstatavimu, jog jaučiamės geriau, kai aiškiai matome, į ką mes reaguojame, kai suprantame savo jausmus ir poreikius ir kai gebame suformuluoti diskutuotinus klausimus, jausdamiesi galintys priimti kito reakciją, kad ir kokia ji būtų. Šis metodas taip pat remiasi prielaida, kad jaučiamės geriau, kai aiškiai matome tai, kuo kitas remiasi ar į ką reaguoja, kai gerai suprantame jo jausmus ir poreikius bei girdime diskutuotiną klausimą, kuris palieka mums laisvę nesutikti ir kartu ieškoti sprendimo, patenkinančio abiejų pusių poreikius, o ne tik vienos pusės kitos sąskaita. Šitaip, būdamas daugiau nei bendravimo metodas, neprievartinis bendravimas perteikia meną gyventi gerbiant save, kitą ir visą supantį pasaulį.

Informatikos eroje žmonės bendrauja vis greičiau ir vis prasčiau! Vis daugiau žmonių kenčia vienatvę, yra nesuprasti, praradę orientyrus ar nebemato prasmės. Organizaciniai ir funkcionavimo rūpesčiai darosi daug svarbesni už rūpestį santykių kokybe. Reikia skubiai ieškoti naujų santykių palaikymo būdų.

Daugelis iš mūsų yra pavargę nepajėgdami savęs išreikšti, būdami neišklausyti bei nesuprasti. Net jei šiuolaikinėmis priemonėmis keičiamės dideliu kiekiu informacijos, esame tikros saviraiškos ir įsiklausymo invalidai. Iš to atsirandantis bejėgiškumas sukelia daug baimių, kurios kursto senus slepiamus kompleksus: ortodoksiją, nacionalizmą, rasizmą. Vykstant įspūdingai technologijų pažangai (ypač bendravimo priemonių) ir visiškai nevaldomam tautų, rasių, religijų, papročių, politinių ir ekonominių modelių maišymuisi bei kryžminimuisi, ar nerizikuojame netekti kažko intymaus ir tikro, tokio brangaus, kad visi kiti ieškojimai gali pasirodyti beviltiški, – t. y. susitikimo. Dviejų žmogiškųjų būtybių susitikimo be kaukių, netrikdomo mūsų baimių, įpročių, klišių, neapsunkinto sąlygų ir senų kompleksų naštos ir išvedančio mus iš mobiliųjų telefonų, ekranų ir virtualių vaizdų pasaulio?

Atrodo, kad čia yra naujas žemynas, kurį galima užkariauti, iki šiol menkai ištirtas ir daug ką gąsdinantis žemynas: tikri ryšiai tarp laisvų ir atsakingų žmonių.

Šis tyrinėjimas mus baugina, nes bijome pasiklysti. Iš tiesų mes išmokome prieštarauti patys sau, kad galėtume būti su kitais.

Aš siūlau atrasti tikrų ryšių tarp laisvų ir atsakingų asmenybių kelią. Tą kelią nusakyčiau šiuo dvigubu klausimu, kuris man nuolat iškyla kaip svarbiausias daugelio iš mūsų būties klausimas: kaip būti savimi nepaliaujant būti su kitu, kaip būti su kitu nepaliaujant būti savimi?

Rašant šią knygą vis nedavė ramybės vienas dalykas. Aš žinau, kad knygos moko ir gali prisidėti prie mūsų evoliucijos, raidos. Tačiau aš taip pat žinau, kad vien intelektualinis supratimas negalėtų pakeisti širdies. Širdį keičia emocinis supratimas, tai yra patirtis ir ilgalaikė praktika. Ši knyga yra toks pavyzdys: ji iš esmės remiasi patirtimi ir praktika.

Vos susipažinęs su neprievartiniu bendravimu, aš stengiausi integruoti praktines žinias, mėgindamas išvengti knyginio pažinimo aspekto, kuris dažnai verčia mus manyti viską supratus, – o tai iš tikrųjų gali būti tiesa proto požiūriu, – nors nieko nepasiėmėme, neintegravome. Ši iliuzija leidžia mums „išvengti“ tikro ir ilgalaikio pasikeitimo.

Būtent tai ir paaiškina, kodėl nerandu kūrinių, kuriuos galėčiau pateikti literatūros sąraše, nebent Marshallo Rosenbergo knygą, nors žinau ir džiaugiuosi, kad mano aptariami klausimai nėra nauji, kad juos nagrinėja ir kiti autoriai.

Išdėstydamas popieriuje žodžiais ir sustabarėjusiomis sąvokomis tai, ko išmokstama darbo grupėse ar seminaruose žaidžiant, susipažįstant, patiriant emocijas, jaučiant atgalinį ryšį, klausantis tylos ir grupės rezonanso, aš rizikuoju, kad šis procesas kai kam gali pasirodyti, švelniai tariant, utopinis. Nevengiu šios rizikos, nes kalbama ne apie daiktą, o apie procesą, taigi kalbama apie sąmonės būklę, kurią reikia tobulinti, kaip tobulinama užsienio kalba. Kiekvienas iš mūsų žino, kad perskaitę Assimil anglais de A à Z (anglų kalbos savarankiško mokymosi vadovėlį), negalėsime dalyvauti iškalbos konkurse Oksforde ir net vargu ar ryšimės saloniniam pokalbiui! Pirmiausia mes kukliai mokysimės gamų. Be to, ar nėra žodyje utopija noro siekti kitokios vietos?

Ši knyga ir skiriama žmonėms, kurie yra kelyje į kitą vietą, kelyje į ten, kur iš tiesų susitinka du žmonės. Dirbdamas savo darbą, aš kasdien susitinku su šiais žmonėmis pačiose įvairiausiose vietose: įmonėse, priežiūros ir švietimo sferoje, šeimose iš įvairiausių socialinių sluoksnių, ligoninėse, tarp negandų ištiktų jaunuolių ar vadovų. Ir kiekvieną dieną įsitikinu, kad ši vieta egzistuoja, jei tik mes to norime.