„Mažvydo „Giesmes Chriksczoniskas“: pirmas lietuviškas giesmynas“ 

Vertingas senosios lietuvių raštijos tyrinėjimais, ypač labai gerai parengtomis senųjų tekstų publikacijomis lietuvių filologiją praturtino Parmos universiteto ordinarinis profesorius Guido Michelini. Tarp šių publikacijų išskirtinę vietą užima „Martyno Mažvydo raštai ir jų šaltiniai“ (Vilnius, 2000). Gal jau visas dešimtmetis, kai kalbininkas ypatingą dėmesį skiria seniesiems lietuvių giesmynams. Jis su plačiais komentarais ir vertimo šaltiniais išleido Jono Bretkūno „Giesmes Duchaunas ir Giesmes Chrikscionischkos ir Duchaunischkos ir jų šaltiniai“ (Vilnius, 2004). Dabar atėjo eilė paties pirmojo giesmyno pakartotiniam leidimui.

1566 ir 1570 m. Karaliaučiuje išėjusios dvitomės liuterono Martyno Mažvydo „Giesmes Chriksczoniskas“ yra pirmas savarankiška publikacija išėjęs lietuviškas giesmynas. Šiame stambiame per 500 mažo formato puslapių apimančiame veikale pirmą sykį pateikiamas tokios didelės apimties rinkinys, susidedantis iš 135 giedamų tekstų. Dėka jame paskelbtų gausių verstinių lietuviškų tekstų pirmą sykį eiliniams tikintiesiems tapo prieinami beveik visi populiarūs M. Lutherio kūriniai, kitos žinomos XVI a. giesmės, dalis geriausio viduramžiško lobyno ir keliasdešimt Biblijos psalmių.