– Sveika, Liūne. Jau seniai tavęs nemačiau. Pasiilgau ir noriu trumpam pagrobti. Mano svetainėje pražydo oleandras. Jo tokie puošnūs rausvi žiedai. Tu privalai pamatyti, nes jie panašūs į tave.

Padvelkė gaivus vyriškų kvepalų aromatas. Liūnė pažvelgė į grakščias jo rankas ir nežinojo, ką atsakyti, tačiau kiek patylėjusi pratarė:

– Turiu eiti į namus, Antonijau, nes vyras laukia. Žinot, kad nesu laisva.

– Bet užtruksime tik akimirką. Žiedai dabar patys gražiausi, o vėliau praras tą gaivumą ir man bus gaila, kad jų neišvydai.

Liūnę paveikė neapsimestinis jo liūdesys, švelnus prašantis žvilgsnis ir ji, staiga apsisprendusi, pasakė:

– Turbūt iš tiesų verta juos pamatyti. Tos gėlės pavadinimas labai egzotiškas.

Jie užrakino saloną ir išvažiavo. Automobilis buvo prabangus. Antonijus įjungė tylią muziką. Įsiklausiusi suprato, kad aidi Vergų choras iš Nabuko. Melodija jai pasirodė didinga, su skaudaus ilgesio atspalviu.

– Jaučiuosi vienišas, Liūne. Man stinga nuoširdaus bendravimo su rimta protinga moterim, kuri įstengtų suprasti, su kuria galėčiau pasidalyti savo likimu. Tai turbūt žmogiška. Mano duktė jau suaugusi… Dabar jaunimas kitaip mąsto ir žaidžia pagal kitas taisykles. Ji nori gyventi savarankiškai, nors mūsų santykiai labai šilti, – liūdnokai dėstė savo mintis Antonijus.

– Visi trokštame to, kas geriausia. Gal tikros meilės, harmonijos? Bet yra sakoma, kad žmogus visada miršta vienišas ir savęs nesupratęs. Skamba nelinksmai, tačiau tai panašu į tiesą, – ramiai pasakė Liūnė.

– Galbūt ir taip, bet privalome savimi tikėti ir branginti kiekvieną akimirką kaip tą pražydusį oleandrą. Džiaugiuosi, kad jį pamatysi.

Liūnė nutilo. Jo artumas ją svaigino ir šildė. Sodrus balso tembras maloniai kuteno ausis, pranokdamas muziką. Ji bandė save tramdyti, ramiai žvelgė į praskriejančius medžius, žibintus, žmonių veidus, bet širdis nenorėjo paklusti ir plakė vis greičiau.

Erdvioje svetainėje žydėjo oleandras. Prieblandoje švietė vešlios ir sunkios žiedų kekės. Jos atrodė stulbinamai. Švelniai rausva spalva žadino džiaugsmą, ilgesį ir tai, kas nenusakoma žodžiais. Liūnė daugiau nieko nematė… Šiek tiek atsitokėjusi išvydo prabangius antikvarinius baldus, paveikslus, senovišką sidabrą. Ant žemo, perlamutru inkrustuoto staliuko stovėjo grakšti vaza su vaisiais, dvi skaidrios krištolinės taurės ir kreminės spalvos porceliano puodukai arbatai, padėti ant plonyčių lėkštelių. Daug smulkmenų solidžioje vyriškoje svetainėje nebuvo.

Liūnė stovėjo apstulbusi, kol už savo pečių išgirdo Antonijaus balsą.

– Argi nevertėjo atvažiuoti? Norėjau su tavimi pasidalinti šiuo pasakišku grožiu. Jis toks laikinas. Oleandrui reikia priežiūros ir šilumos. Ne visada jis pražysta, o ypač rudenį.

– Aš pakerėta. Žiedai tokie skaistūs…

– Prašau sėstis, Liūne. Aš įjungsiu virdulį ir atnešiu pyrago, tik nežinau, kokios arbatos pageidautumei – žaliosios ar juodosios angliškos?

– Gal angliškos. Ji geriau tiks prie pyrago. Bet tie žiedai, Antonijau… Jie tikrai nežemiški. Niekada tokių nemačiau.

Liūnė sėdėjo ant minkštos odinės sofos. Po atsegtu švarkeliu baltavo palaidinukė su gana gilia iškirpte. Rusvai įdegusi oda prieblandoje atrodė aksominė. Išsiėmusi lūpdažį ji pasiryškino lūpas. Tokioje aplinkoje nederėjo būti panašiai į Pelenę.

Nešinas arbata ir pyragu atėjo Antonijus. Viską padėjęs ant staliuko vėl nuėjo į virtuvę, o sugrįžęs atsisėdo šalia jos. Meistriškai atidaręs butelį šampano pripildė taures vėsaus prancūziško gėrimo ir pakėlęs savąją tarė:

– Sunku slėpti savo jausmus, bet argi tai būtina. Esu įsimylėjęs ir kurčias, todėl negirdžiu tų žodžių, kuriuos tu nuolatos kartoji. Žinau, kad esi nelaisva, tačiau meilė nieko nepaiso. Geriu už meilę, Liūne.

– Antonijau, aš negaliu nieko žadėti. Nenoriu žaisti jausmais, nes tai būtų nedora, bet pakelti taurę už meilę tikrai verta. Be jos pasaulis būtų nykus ir pilkas.

Jie švelniai palietė vienas kito taurę ir neskubėdami išgėrė. Pyragas kvepėjo romu…

Valgydami ir gurkšnodami arbatą abu nutilo. Antonijus vėl pripildė taures. Šampanas svaigino, šildė, ir jis pajuto kylančią aistrą. Tvirtai apglėbęs Liūnės pečius priglaudė ją ir ėmė bučiuoti. Ji tarsi bandė priešintis, bet apkvaitusi pasidavė veržliai vyriškai jėgai. Apkabino jo kaklą, pirštais paniro į vešlius juodus plaukus ir bučiavo it netekusi proto. Geismas buvo stipresnis už juos, ir Antonijus, paėmęs ją ant rankų, nusinešė į miegamąjį. Atsargiai nurengė, lyg išvyniodamas brangią dovaną, glostė plaukus, kaklą, dailius pečius… Ji vos girdėjo jo kuždesius, panašius į medžių šlamesį, bangų mūšą. Jis klausė, meldė, žadėjo – kol abudu tapo vienu kūnu, sklidinu meilės ir ugnies. Liūnei atrodė, kad ji skrenda, o paskui krenta į gelmę, prarasdama nuovoką. Jo veidas tai nušvisdavo, tai vėl išnykdavo lyg sūpuoklėse. Ji virpėjo ir tirpo, kol išgirdo savo dejonę. Antonijus negalėjo atvėsti. Vėl bučiavo jos akis, plaukus, krūtis, o kiek nurimęs ilgesingai pasakė:

– Nieko panašaus niekuomet nebuvau patyręs. Gal tu iš kito pasaulio, Liūne, o gal tik man sukurta? Ar nesijauti nusivylusi?

– Aš buvau toli už pasaulio ribų, Antonijau, ir nenorėjau sugrįžti, o dabar jaučiuosi kaip tikra nusidėjėlė. Nemaniau, kad esu tokia silpna.

– Bet, Liūne, tas jausmas buvo toks nuostabus ir tyras. Tai dangaus dovana mums abiem. Aš myliu tave, antraip nebūčiau šitaip pasielgęs.

– Nežinau, ar tai meilė, nes dar nespėjau suprasti. Visada žinojau, kad myliu savo vyrą, bet su tavimi, Antonijau, taip nežemiškai gera.

– Ši valanda man buvo tik trumpa akimirka. Tikrai mylėti moterį yra didžiulė laimė.

– Tačiau aš jau turiu grįžti. Esu tokia pasimetusi.

– Nenoriu tavęs paleisti, bet, matyt, privalau. Nedrausk nors nuvežti iki namų.

Antonijus stipriai apglėbė ją ir pabučiavo. Jo akys buvo gilios ir liūdnos. Liūnė paglostė delnu jo skruostą, pasiėmė iš svetainės rankinę ir abudu išėjo.

Važiuodami tylėjo. Ją apėmė kaltės jausmas ir neviltis. Kaip pažvelgs į akis Mantui? Kokį suregs melą paklausta, kur užtruko? Tai buvo pirmas jos nuklydimas per šešiolika bendro gyvenimo metų. Gal kaltas jos alkanas kūnas, nes širdimi buvo su Mantu? Galvoje blaškėsi aitrios mintys, sumišusios su sąžinės priekaištais.

---

Rašau ir tapau ekspresionistiškai...

Netikėtas sugrįžimas

Iš numatomo publikuoti Jolantos Sereikaitės pokalbio su Rita Lunskiene

Rita Lunskienė ilgą laiką buvo žinoma kaip poetė ir tautodailininkė, dalyvaudavo poezijos renginiuose, eilėraščius spausdino literatūros, kultūros leidiniai; vėliau ji pasinėrė į savo profesijos sūkurį – mediciną. Po ilgokos kūrybinės pertraukos autorė debiutuoja romanu „Neleisk man liūdėti“, kuriame elegantiškai lengvai pasakojama apie žmonių tarpusavio santykius. Kalbamės apie tai, kas paskatino vėl prisiminti rašymą.

Kažkada kūrėte poeziją, vėliau dingote iš literatūrinio lauko ir po daug metų sugrįžote su prozos knyga. Kodėl pasirinkote prozą, o ne poeziją?

Rašau seniai, turbūt nuo pat gimimo. Rašiau, kai mokiausi mokykloj ir kai Vilniaus universitete studijavau mediciną. Turbūt visos gimnazistės pabando rašyti. Merginoms poezija patinka. Vėliau, lyg žaisdama, nusiunčiau kai kuriuos eilėraščius į žurnalus, laikraščius, ir jie išspausdino. Apsidžiaugiau. Pasirašinėdavau antruoju savo vardu. Gydytoja ir poetė – kai kam lyg ir nesiderino. Reikėjo konspiracijos, todėl iš Marjanos pasidariau Rita. Bet paskui žurnalai ėmė spausdinti nuotraukas ir vis tiek nebegalėjau pasislėpti. Netrukus buvau priimta į jaunųjų rašytojų sekciją, parengiau pirmąją poezijos knygelę ir įteikiau Rašytojų sąjungai, bet ji užsigulėjo leidykloje... Valentinas Sventickas sakė: mes išleisime, tik reikia palaukti. Po poros metų tą knygutę atsiėmiau. Buvau numatyta kandidate į Rašytojų sąjungos narius, bet kokia čia rašytoja be knygos, nors eilėraščius spausdino beveik visi žurnalai ir laikraščiai. Nejučia pradėjau tapyti, dalyvaudavau parodose. Šviesios atminties poetas Jonas Graičiūnas, kuris mėgo mano tradicinės eilėdaros poeziją, kartą man pasakė: „Žinai, Rita, tavo eilėraščiai, kai peržiūriu spaudą, atrodo geriausi. Bet žinok: vienu užpakaliu visų kermošių neapsėsi.“ Medicina, dailė ir poezija. Tiek sričių jam atrodė per daug.

Eilėraščius dažnai tekdavo skaityti per radiją, kartais net su labai garsiais poetais – Algimantu Baltakiu, Alfonsu Maldoniu, bet po kurio laiko viskas nutrūko. Likau už borto, nors rašinėjau, nuo savęs juk nepabėgsi, tiktai dėjau viską į stalčius. Kadangi dirbau rimtą atsakingą gydytojos darbą pagrindinėje Antakalnio klinikoje (Santariškių tuomet dar nebuvo ), atsidėti kūrybai negalėjau.

O tas poezijos paukščiukas tebespurdėjo, ramiai gyventi nedavė, todėl gerokai pavėluotai pamaniau – gaila, jei viskas pranyks, nes daug darbo ir širdies įdėta. Taigi surinkau savo eilėraščius į knygutę, pavadintą „Neišvarykit iš rojaus“. Išleido „Tautodailė“, 2006 m., bet ja per daug nesidžiaugiu. Dėl mano neatidumo liko spaudos klaidelių, nepadariau ir eilėraščių atrankos, todėl leidėjų nekaltinu. Kai Alfredas Guščius pristatinėjo šią knygutę, apie mane pasakė: „Jinai dingo kaip į vandenį. Dvidešimt metų nieko apie ją negirdėjau, nemačiau, o štai dabar išlindo lyg iš krūmų.“

Su amžiumi poezija ne taip lengvai rašosi. Ir tie eilėraščiai daugiau minoriniai, su liūdesio atspalviu. Nes žmogus keičiasi, mažiau galvoja apie ateitį, vis apie praeitį ir apie dabartį. Gal tai ir paskatino pasinerti į prozą, brandesniame amžiuje tas žanras geriau ir klojasi. Rusų poetas Michailas Svetlovas, kalbėdamas su poetais, pasakė: jeigu jauti, kad pradėjai senti – mesk plunksną. Gal jis teisus. Laikas palieka pėdsakus žmogaus dvasioje, nebegali taip betarpiškai gražiai rašyti ir jausti. Gyvenimo svoris kažkur nusėda, ir tie sparneliai nebesiskleidžia, bet poetinė patirtis neišnyko. Ji man kažką duoda, praturtina. Leido į romaną įterpti daugiau gyvenimo spalvų, jausminių niuansų, gamtos impresijų.

Jūsų romanas labai gurmaniškas, jame svarbūs vizualiniai pojūčiai, skoniai, kvapai, faktūros... Kažkuo jis primena prancūzų romanus. Kitas dalykas, kad jame atrasime daug moteriškos išminties, kurios jūs visiškai nesišalinate ir nebijote būti priskirta rašančių moterims grupei.

Prancūzų literatūra man patinka: Fransuaza Sagan, Andrė Morua, Alberas Kamiu... Man nebuvo aktualu suregzti intrigą, nes kartais panašų romaną perskaitai ir suvoki, kad, be tos intrigos, nieko daugiau jame ir nėra. Buvo svarbu pažvelgti, kaip žmogus jaučiasi tam tikroje situacijoje. Ką jis prisimena, su kuo jam viskas asocijuosi, kokie aplink jį tvyro virpesiai. Mano amžiaus moterims tas romanas, manau, yra priimtinas, jaunimui gal jis nebus per daug viliojantis. Knygų dabar prirašyta daug, labai gerų, ir nieko čia nenustebinsi. Manęs paklausė leidykloje: apie ką savo romane rašau? Sakau: ai, tokie moteriški paistalai. O juk daugelis sako: parašiau labai gerą romaną. Rankraštį nunešiau dvejodama. Pasakė: rizikuosime išleisti. Taip ir išėjo ta knygutė labai netikėtai. O dabar jau baigiu antrą romaną.

Kritikas Stasys Lipskis geranoriškoje savo rekomendacijoje tą kūrinį pavadino elegantišku romanu. Pati į jį žiūriu kritiškai. Bet man ir nesinorėjo nieko ypatingo, tarsi tai būtų tik žvilgsnis į gyvenimą pro platų langą. Prisipažįstu, kad rašiau šiek tiek idealizuodama tikrovę. Gal kai kam atrodo, jog romanas saldokas, bet nesutikčiau, kad jis sentimentalus, nes yra nemažai tragiškų įvykių, racionalių minčių.

O būti tikram intelektualui ne kiekvienam Dievo duota. Tam reikia viso gyvenimo, nes išsilavinimas dar nereiškia, kad jau esi aukšto intelekto. Kai kam priimtini pseudointelektas, pseudofilosofija, o man tai trukdo. Noriu rašyti paprasčiau, tokiems žmonėms kaip aš. Aišku – būtina tobulėti, kažko gilaus literatūroje pasiekti, bet aš tokio tikslo ir neturiu. Galvoju – o kodėl nesuteikti malonių akimirkų pavargusiai ir inteligentiškai moteriai.

Medicinoje mums tenka susidurti su Zigmundu Froidu, psichoanalize, neurozėmis. Aš tą kai kur savo romane įterpiau, bet ne dėl to, kad žinau, kas yra Froidas. Tiesiog išprovokavo tam tikra veikėjų situacija, o kas yra Froidas, žino visi.

Galbūt kai kam atrodys, kad romane trūksta atviro konflikto, bet norėjosi apie skaudžius dalykus pakalbėti santūriai, o ne kaip nors draskytis. Turbūt kuo aukštesnė žmogaus vidinė kultūra, tuo jis mažiau nori regzti pigų konfliktą, kad tas romanas būtų patrauklesnis. Rašiau natūraliai, kaip mano siela diktavo. Kadangi rašiau poeziją, tai gal ji ir slapstosi kažkur tarp romano eilučių...

Sako, kad poetai vengia skaityti kitų poeziją. Skaitant kai kas užsilieka pasąmonėje ir paskiau išnyra iš gelmių, kaip tavo paties mintis. Ką tik perskaičiau vieną romaną – du sakiniai visai tokie patys kaip ir mano romane. Labai nustebau, bet yra žmonių, kurie panašiai mąsto, panašiai suvokia pasaulį, panašiai jaučia.

Nors medicinos žinių turite daug, tačiau savo romane jomis nepiktnaudžiaujate.

Aš – šiaučius be batų. Man norisi atitolti nuo medicinos, tačiau vienas iš romano herojų yra chirurgas. Ir kodėl chirurgas? Esu terapeutė, o lendu ten, kur ne tiek daug išmanau.

Medicina – tokia sritis, kur džiaugsmo mažai. Visą laiką susiduri su skausmais, dejonėmis, neviltimi. O reikėjo ir padėti, ir paguosti, ir patarti. Gydo ne vien tik vaistai. Jei gydytojas turi pakankamai žinių, bet nemoka bendrauti su ligoniais – daug praranda abu. Žodžiai ir įtaiga turi didelę galią. Užtat tarp žymių rašytojų yra ne vienas gydytojas. Mūsų Vincas Pietaris, Vincas Kudirka, Sirijos Gira, Eduardas Selelionis ir kt. Nemažai ir pasaulinio masto rašytojų buvo gydytojai: Kobo Abė, Somersetas Moemas, Konan Doilis, Akselis Miuntė. Visų nešvardysi.

Kai kas klausia, kodėl nerašau apie mediciną, medikų gyvenimą, darbo problemas. Bijau pasiklysti „savo namuose“, būtų per daug, asmeniška ir sudėtinga. Apie tai daug rašo gydytoja ir rašytoja Filomena Taunytė.

Kaip jūsų gyvenime atsirado tapyba?

Gerai piešdavau mokykloje, net į parodas mano piešinius siųsdavo. Tačiau kai baigiau vidurinę, galvojau tapti arba žurnaliste, arba teisininke. Toli nuo medicinos ir toli nuo meno, bet mama labai norėjo, kad būčiau gydytoja. Ta profesija man taip pat atrodė įdomi. Nenusivyliau. O paskui gyvenime norėjau vis kažką naujo pabandyti. Netyčia pradėjau tapyti, netrukus ėmė kviesti į parodas, o vėliau buvau priimta į Tautodailininkų sąjungą, kadangi į profesionalius dailininkus netikau. Mano braižas grubokas, ryškios spalvos, pati nesižaviu savo darbais.

Tapau, kas šauna iš galvą, dažniausiai natiurmortus, pasikliaudama vaizduote ir vaizdine atmintim. Daiktų, kuriuos išdėstau drobėje, priešais save neturiu. Vokietijoje tapybos darbų parodą organizavęs dailininkas G. Hefneris pasakė – tai tikrasis ekspresionizmas. Kai nekopijuoji, o tapai tarsi iš savęs. Buvau nutapiusi tokį senelį su pypke, tą paveikslą nupirko užsienietis, taipogi ir kiti mano paveikslai jau nupirkti. Kartais svarstau, kodėl pasirenka paveikslus, kurie neatrodo nei labai gražūs, nei labai vertingi. O kito darbai patrauklūs, bet jų nenuperka? Turbūt į kiekvieną paveikslą dailininkas įdeda dalelę savo energijos, ir jautresni žmonės tai jaučia. Gal mano energija yra teigiama? Bet aš ne mistikė, nors šiek tiek fatalistė. Gyvenime dažnai įvyksta tai, kas turėtų įvykti.

Rašau taipogi ekspresionistiškai, taip, kaip ir tapau. Atsisėdusi parašau sakinį, ir toks liūdesys, toks nerimas, nors kauk. Tada galvoju – ką rašysiu toliau: jokio plano, jokių veikėjų. Bet pamažu mintys pačios ima plaukti, tarsi už siūlo vedamos. Skaičiau biografinį romaną apie Stendalį. Jis, parašęs vieną puslapį, nežinojo, ką rašys kitame. Nustebau: taip rašo net didieji rašytojai.

Ar kritikų nuomonė jums svarbi, ar neprisibijote jų kaip debiutuojanti rašytoja?

Internete kažkoks Arnoldas apie mano kūrinį parašė – banalus, nieko įdomaus romane nėra. Ką padarysi, žmogus nerado to, ko jam reikia. Kiekvienas skaitytojas romaną vertina pagal savo supratimą, ir jis turi tokią teisę. Nepasakyčiau, kad mane tai žeidžia. Bet kai patyręs kritikas pasako tam tikrų dalykų – yra įdomu išgirsti. Kritika padeda tobulėti. Ne veltui Bernardas Šou pasakė: šitos popierinės kulkos išmokė mane stovėti ugnyje. Aš neturiu humanitarinio išsilavinimo ir daug ko nežinau apie eilėdarą, apie reikalavimus prozos kūriniui. Pasikliauju savo nuojauta ir meniniu skoniu – man gražu ar negražu, priimtina ar ne. Kartais profesionalūs kritikai visai kitaip mato romaną, ir negali pykti, kai ima jį po kaulelį narstyti.

Nors sakėte, kad romaną pradėjote rašyti nuo vieno sakinio, bet romanas – daugiau nei sakinys. Kokią pagrindinę idėją, – nes manau, kad kiekvienas kūrinys turi tam tikrą giluminį sluoksnį, – potekstę norėjote perduoti skaitytojams?

Kai matai daug agresijos, abejingumo, melo – viduje kažkas pasišiaušia. Žinau, tai irgi yra gyvenimas, ir apie tai daug kas rašo ir skaito. Bet kai dabar tos drastiškos literatūros ir bulvarinių intrigų itin daug, man norėjosi kažkokios atsvaros. Juk apie tą patį pakalbėti galima kitaip. Gal dėl to atrodo daug kas netikroviška. O esmė – tai meilė, kaip žmogus išreiškia save meilėje. Kaip suvokia ištikimybę ar išdavystę. Dabar ta ištikimybė nėra toks vertingas dalykas. Tikrų blogiečių mano romane nėra. Tomas gal ne per daug atsakingas, bet nepiktybiškas. Jis myli savo žmona, tačiau nieko prieš ir nusidėti. Jam ištikimybė nėra geležinis principas. Yra vyrų, kuriems tai visiškas tabu, tačiau tokių nedaug. Italai ar prancūzai šituos dalykus priima kaip žaismę, kaip nuotykį, o musulmonai turi haremus. Mūsų krašte daug kas labai laisvai meta žmonas, jiems šeima – jokia vertybė. Bet tokių personažų nėra mano romane. Manau, kad moralės normos svarbios visiems. Jų nepaisymą galime pavadinti ne nuodėme, o blogiu. Man gaila piktų, godžių, kerštingų žmonių, nes jie – nelaimingi, bet aš tokių nemenkinu.Gal jų tokia paskirtis. Vienas Amerikos filosofas pasakė: bet koks blogis sugrįžta, gal tai atsitinka po penkerių ar po dešimt metų, bet jis visuomet grįžta atgalios.