„Partizanai tada ir šiandien“ 

Ar Lietuva kada nors kariavo su Sovietų Sąjunga? Esu įsitikinęs, kad, atlikus visuomenės apklausą, būtų gautas neigiamas atsakymas. Jeigu atsitiktų kitaip, turėčiau atsiprašyti savo Tautos, kad taip blogai apie ją galvojau. Šitai padaryčiau su džiaugsmu. Deja, manau, kad neteks. O vis dėlto toks karas buvo. Ir ne taip jau seniai, vos prieš pusę amžiaus... Klausimą, kodėl Lietuvos gyventojai jo neatsimena, palikime pabaigai. Pradžioje, matyt, reikėtų pateikti tam tikrus argumentus, patvirtinančius pirmu šios pastraipos sakiniu apibrėžtą poziciją. Kaip tik toks ir yra tikslas: vadovaujantis tarptautinės ir nacionalinės teisės nuostatomis įrodyti, kad karas buvo, kad Lietuva su Sovietų Sąjunga kariavo, kad būtent šitaip įvykiai traktuojami oficialiai pareikštoje šiandienės Lietuvos Respublikos pozicijoje ir kad teorijos, tiesiogiai ar netiesiogiai kalbančios apie pilietinį karą ar kitokias vidinės politinės konfrontacijos formas, yra visiškai absurdiškos.

Partizanų karo svarbą rodo vien tai, kiek daug dėmesio jiems skyrė sovietai, kaip buvo stengtasi nuslėpti tiesą, kuri buvo neįtikėtinai svarbi. Svarbi visų pirma dėl to, kad sovietų pergalė reiškė Lietuvos valstybės sunaikinimą ir tikrą jos aneksiją. Be to, o tai beveik ir svarbiau, ji reiškė politinės tautos sutriuškinimą ir „tarybinio žmogaus“ gimimą. Kaip tik dėl šios priežasties partizanų karas, ko gero, yra svarbiausias ir lemtingiausias momentas XX a. Lietuvos istorijoje.

Šią knygą parašiau dėl to, kad mačiau baisią neteisybę ir norėjau pasakyti tiesą. Taip, kaip ją suprantu. Ko gero, tai kiekvieno, net nepraktikuojančio ir niekad nepraktikavusio, teisininko pareiga. Istoriko – juo labiau. Be to, šią knygą parašiau ne tam, kad pasiekčiau didelių laimėjimų moksle. Parašiau todėl, jog manau, kad dalykai, apie kuriuos čia kalbu, labai svarbūs kiekvienam mąstančiam ir skaitančiam žmogui. Iš tikrųjų „šiandien turi būti aiškiai pasakyta, kad partizanai yra herojai“. Tokia yra tiesa. (Bernardas Gailius)