AR ESU KVAILYS, JEI JAUČIUOSI LAIMINGAS?

Pokalbis su Laimonu Noreika

Turbūt kiekvieną rudenį pasitikdamas savo gimtadienį susimąstote apie tą kelią, kurį jums teko nukeliauti per gyvenimą. O šis lapkritis jums ne eilinis. Kokios mintys šį rudenį ateina į jūsų pasaulį?

Į gimimo metų minėjimą aš niekada nekreipiau dėmesio. Koks skirtumas, kiek man metų. Svarbu, kaip aš jaučiuosi, kiek jaučiuosi reikalingas arba bergždžias. Aš niekada nešvenčiau jokių jubiliejų. Negalvoju, kad mano gimimo dienos turi būti kažkokia liaudies šventė, kad eitum į sceną ir vaidintum. Tada nežinai, ką tu vaidini – ar Mažvydą, ar savo gimimo dieną.

O mintys – geros. Turbūt kiekvienas žmogus savęs klausia, ar tu esi reikalingas, ar ne, ar tu vienišas, ar tu ne vienišas. Juk tai labai svarbu. O ypač vyresnio amžiaus žmogui. Sakoma – nekalbėk apie laimę, kvailys yra laimingas. Galbūt garsiai to nereikėtų sakyti, bet aš nesijaučiu kvailas, o esu laimingas (juokiasi). Laimingas dėl to, kad aš vis dar jaučiuosi reikalingas. Įsivaizduokit, kai aš 1998 metais baigiau kartu su Eimunto Nekrošiaus spektakliu „Trys seserys“ važinėti po visą Europą, aš išėjau iš teatro, juk ateina metas baigti. Tačiau nepajutau, kad esu išmestas iš gyvenimo.

Griebiausi savo dienoraščių, ir išėjo knyga. Mane pakvietė režisierius Oskaras Koršunovas. Iš pradžių atsisakinėjau. Galvojau, kad man jau nebereikia lįsti į sceną, ir dar su jaunimu, kurio nepažįstu, ir su režisieriumi, su kuriuo niekada nebuvau dirbęs. Bet Koršunovas mane ištempė. Ir kai aš atėjau pas jį dirbti, man pakilo toks entuziazmas! Aš dėkojau O. Koršunovui, sakiau: ačiū, kad jūs mane prikėlėte! Išėjau vėl į sceną ir pasijutau lyg naujai gimęs, tokia palaima... Na, va – tai dabar, ar kvailys, ar ne kvailys, bet aš laimingas...