Dantė žiūrėjo tylėdamas. Jo atvaizdas atsispindėjo, lyg stiklo paviršių dengtų vanduo, ištrindamas kontūrus. Matyt, toks buvo Narcizo veidrodis, nes jaunuolis savęs neatpažino. Nuo švino vaizdas buvo patamsėjęs, nors šviesa krito tiesiai į veidą. Mandagiai nusišypsojo įvertindamas meistro darbą.

– Ar turit didesnių veidrodžių nei šis? – paklausė.
– Didesnių? Ką su juo darytumėt?
– Nieko. Tik smalsauju, kokio dydžio galėtų būti veidrodis.
– Ne ką didesnis už tą, kurį matėt, – atsakė Arnolfas. Jis atrodė įsižeidęs, tarsi Dantės pastabos būtų menkinusios jo darbą. – Didinant plotą reikėtų didinti ir lakšto storį, – kantriai aiškino, lyg kalbėtų su silpnapročiu darbininku. – Priešingu atveju aušdamas stiklas suskils. Bet didinant storį neįmanoma išlaikyti tobulo stiklo skaidrumo. Be to, būtų labai sunku tokį lakštą padirbdinti visiškai plokščią, kad pavyktų išvengti atspindžio trūkumų jau padengiant jį švinu.

Dantė linktelėjo, o meistras grąžino veidrodį darbininkui.
– Ar tikrai neįmanoma to padaryti? O ką pasakytumėt apie penkių pėdų ilgio veidrodį, tobulai atspindintį vaizdą?
– Pasakyčiau, kad puikuojatės. Arba radote meistro Tinko skrynias.
– Aš juos mačiau.

Arnolfas kone piktai papurtė galvą.
– Tai, ką sakote, neįmanoma. Matyt, jus apakino. Tai neįmanoma, – pakartojo. Tačiau matydamas prioro įsitikinimą, pradėjo dvejoti. – Ar jūs tikras… Viską atiduočiau, kad pamatyčiau nors vieną tokį veidrodį.

Poetas nieko neatsakė, tik žiūrėjo į senąjį meistrą.
– Nieko neprašau, tik kad prisiektumėte, jog niekam neprasitarsite apie tai, ką dabar jums parodysiu.

Arnolfas vis labiau jaudinosi. Jis atrodė lyg regėjimą apmąstantis mistikas. Atsiklaupė prieš poetą.
– Kviečiu liudytojais Mergelę ir visus šventuosius. Iš mano lūpų niekas nesužinos to, ką dabar pamatysiu.
Dantė iš krepšio ištraukė sandėlyje rasto veidrodžio šukę ir padavė stikliui. Vyras pirštais perbraukė per stiklo kraštą, įvertindamas jo storį.
– Sakot, ji atskilo nuo penkių pėdų ilgio veidrodžio? – sumurmėjo netikėdamas. Paskui priglaudė liežuvį, lyg norėtų pajusti jo skonį.
– Sidabras… – sumurmėjo. – Keista.
– Kas keista?
– Tikėjausi kažko šiuolaikiško, kaip švinas. O čia tik sidabras. Jei tikrai yra taip, kaip sakote, jo tobulumą lemia tik ypač lygus paviršius ir stiklo masės skaidrumas.
– Kas galėjo jį pagaminti? – paklausė prioras.
Arnolfas gūžtelėjo pečiais, neatitraukdamas akių nuo šukės. Delnu perbraukė dygų smakrą.
– Ne mūsų darbas. Gal graikų. Arba padaryta kokiose dirbtuvėse šiauriau nuo čia, Ravenoje, kokio iš toli atvykusio meistro. Girdėjau, kad tolimojoje Persijoje kuriamas toks vaiskus stiklas, kad jis beveik nematomas. Arba Venecijoje, jei legenda byloja tiesą…
– Ar meistras Tinkas, kurį minėjote?
Arnolfas įsmeigė žvilgsnį į tolį.
– Gal jis nė negyveno. O gal buvo geriausias visų laikų stiklius, nežinia. Tą istoriją pasakoja mūsų gildijos nariai. Pasaka.
– Kokią istoriją?
– Apie krosnį prie Kanalo. Ten iš velnio šalies atvyko meistras Tinkas ir pradėjo lieti nuostabų stiklą. Lygūs didžiuliai lakštai, net ilgesni nei du uolekčiai, niekam niekada nepavyko tokių padaryti. Meistras Tinkas, imperatoriaus stiklius.

Dantė staiga liovėsi spoksoti į savo plaštaką ir sugriebė meistrą už rankos. – Kokio imperatoriaus? – paklausė.

Arnolfas iš pradžių lyg dvejojo, paskui išsitiesė.
– Didžiojo ir paskutiniojo. Frydricho.

Aiškiai ištarė vardą, lyg mesdamas iššūkį. Gal Florencijoje išties knibžda snaudžiančių gibelinų, kaip užsiminė Čekas.
– Ir ką tas meistras Tinkas padarė Frydrichui?
– Pasakojama, kad vieną naktį į jo dirbtuves atvyko du imperatoriaus pasiuntiniai. Tai buvo Liono bažnytinio susirinkimo laikais, kai Frydrichas stojo į paskutinį mūšį su…

Nutilo, lyg ieškotų tinkamo žodžio.
– Polemikais iš kurijos? Popiežium? – pakišo mintį Dantė.
– Taip, gal popiežium. Arba kažkuo aukščiau už jį, – sušnabždėjo Arnolfas mįslingu balsu.
– Kas buvo tie pasiuntiniai? Ir kodėl naktį?
– Tinkas dirbdavo naktimis, o dienomis išnykdavo. Jis sirgo akių liga, dėl kurios negalėjo pakelti saulės šviesos. Stiklius matė taip gerai, kad įžiūrėdavo menkiausią stiklo trūkumą. Tamsoje budėdavo prie krosnies, rūpindamasis, kad liepsna niekada neužgestų. Jis atrado, kad stiklo kokybė priklauso nuo pastovios temperatūros. O kai dėl tų dviejų vyrų…

Arnolfas vėl nutilo, lyg abejotų savo atmintim. Ar dvejotų, kiek gali atskleisti.
– Buvo kalbama, kad tai buvę labai aukšti dvariškiai. Vienas jų pats imperatorius. Gal jis panūdo atskleisti meistro paslaptį…
– Kokią paslaptį? – šūktelėjo Dantė pakerėtas.
– Kalbama, kad prieš mirtį Tinkas įminė paslaptį, kaip veidrodyje sulaikyti šviesą.
– Ką?
– Sužinojo, kaip veidrodyje sulaikyti paskutinį jame atsispindintį vaizdą. Buvo kalbama, kad pasitelkęs alchemiją jis sukūrė medžiagą, reaguojančią su spinduliais atsižvelgiant į jų šaltinį. Reikėjo, kad norimas objektas ilgas valandas stovėtų prieš veidrodį apšviestas, ir jo atvaizdas pamažu jame įsispausdavo.
– Jei tai būtų tiesa, tapybos menas patirtų mirtiną smūgį, – pratarė Dantė. Įdomu, ką apie tai pasakytų jo draugas Džotas. Nejau tai ir yra taip ieškomas paslaptingasis lobis? Dėl kurio vertėjo net žudyti? Dabar ir Tinkas jau miręs.
– Arnolfai, prisiekėt laikyti viską paslaptyje, – priminė Dantė.

Stiklius dar kartą perbraukė pirštais per šukę, tarsi glostytų savo svajonę. Linktelėjo.
– Mano žodis tvirtas. Gerbiu jūsų valią. Gal tai, ką man parodėt, išties per daug brangu tokiam paprastam amatininkui kaip aš. Galėtų paakinti mane varžytis su tuo, kas jį sukūrė, bet pavojinga užsigeisti varžytis su Dievo ranka.