II. Pagrobta

Vakarėjo. Saulė, slėpdamasi už medžių viršūnių, grimzdo tamsiuose, sunkiuose debesyse, dažydama dangų kraujo spalva. Pūtė stiprus vėjas, nešdamas liūtį Pelkyno miestelio link, kartu su vėsiais jo gūsiais sklendė uodai sulipusiais sparneliais, mirštančios boružės ir vos gyvi laumžirgiai.
Eglė su negausia palyda – dviem nešikais ir geležinkelininku – siauru miško takeliu ėjo į apleistą Žalčio dvarą. Miškas buvo gūdus, tamsus ir drėgnas, lingavo ir ošė šimtametės eglės, viena kita skurdi pušelė ir lazdynai, nedidelėse pelkėse gageno laukinės žąsys.

Takelis, kadaise buvęs žvyru ir smėliu išpiltas platus kelias, skirtas važiuoti karietomis ir tryptas arklių kanopų, dabar skendo aukštoje žolėje. Šalia kelio stovėjo surūdiję žibintai balzganais stiklais, kai kurie išmušti ir prinešti spyglių bei lapų. Tolumoje švietė Žalčio dvarelis, supamas nedidelėje aikštelėje augančių neaukštų eglių, įklimpęs drėgnoje žemėje ir apėjęs pelkių kupstais. Dvarelis buvo medinis, suręstas iš tvirtų ąžuolų, dviejų aukštų, su balkonu ir priebučio. Prie storų, plačių su masyvia varine rankena durų, išraižytų gyvybės medžio motyvais, vedė mediniai laiptai, kuriuos dengė tvirtas stogas, atremtas į ketursienes kolonas. Maži langeliai, senovėje tikriausiai aptraukti gyvulio pūsle, dabar žvilgėjo stiklu, o stoglangiai, kaip ir stogo kraigas, buvo papuošti išriestomis medinių žalčių galvomis.

Eglė lėtai priėjo prie namo ir sustojo. Atsitūpė, rankomis palietė drėgną žemę ir priglaudė jas prie veido. Ji buvo panaši į juodą gulbę, tyrinėjančią būsimus savo namus, mėginanti pajusti kiekvieną jos tykantį pavojų. Ji atsistojo, rankomis pasikėlė savo tamsius, saulėje žvilgančius sijonus ir, greitai žvilgtelėjusi į atsilikusius palydovus, užlipo mediniais laiptais ir pastūmė sunkias duris. Tada atsitiko keistas dalykas: durys, tyliai ir lėtai atsivėrusios, kartu su stipriu vėjo gūsiu traukte įtraukė Eglę, kuri silpnomis rankomis dar bandė laikytis už rankenos, tačiau ją paleidusi, buvo nešte įnešta į namo vidų. Aiktelėjusi iš netikėtumo, įpūsta vėjo, suklupo ant grindų, o sunkios durys nuo skersvėjo tyliai sudejavusios lėtai ir dusliai užsitrenkė. Eglė po savimi apčiuopė kažką švelnų ir minkštą, kutenantį jos nuogas kojas ir rankas, ir pakėlusi galvą išvydo žvakių šviesoje skendintį kambarį, kurio viduryje buvo patiestas didžiulis avies vilnos kilimas, ant sienų kabojo tamsūs neįžiūrimi paveikslai ir knygų lentynos, šalia židinio, kuriame jau spragėjo kažkieno pakurtos sausos malkos, stovėjo žvilgantis rojalis, stalas ir supamieji krėslai, iš svetainės į antrą aukštą kilo platūs laiptai. Eglė atsistojo ir, laikydamasi už turėklų, pradėjo lipti, atsargiai statydama kojas. Viršuje taip pat degė žvakės, apšviesdamos nedidelį prieškambarį, vedantį į du miegamuosius – viename stovėjo dvigulė lova su baldakimu, praustuvas, spinta, grindis dengė meškos kailis, kabojo laukinių žvėrių iškamšos. Kitame kambaryje Eglė rado tris vaikiškas loveles ir iš vytelių pintą lopšį, tačiau, vos žvilgtelėjusi, greitai nusisuko, tekina išbėgo iš kambario ir lėkte nulėkė laiptais, trečiąkart suklupdama. Pavargusios kojos painiojosi sijonuose, sugirgždėjo laiptai ir turėklai, kurių ji nusitvėre, nenorėdama stačia galva kristi žemėn, ir, šitaip laikydamasi, drebančiu balsu sušuko:
„Žalty! Ar šitaip nori mane pražudyti?!”

Ji vėl atsistojo ir grakščiai nulipo laiptais. Dar kartą apsižvalgiusi aplink, šyptelėjo.
Žinau tavo juokus, žinau! Jie grubūs ir neįspėjami, bjaurus žalty. Tu nori, kad kiti juokdamiesi verktų ir šieptųsi iš skausmo. Juk jaučiau, kad ramybės čia nerasiu. Bet vis tiek atvykau. Vis tiek.

Plačiai atvėrusi duris ir pamačiusi lūkuriuojančius palydovus, pamojo užeiti. Nešikai, pastatę lagaminus ir gavę užmokestį, nedelsdami pasišalino, o geležinkelininkas, kupinas baimingos pagarbos ir gailesčio, peržegnojo jaunąją moterį ir paspaudė jai rankas.
– Vaike mano, – jo akys buvo didelės ir išsigandusios, – velniai, velniai čia gyvena!

Eidamas mačiau žalčius, jų kūnai slėpėsi žolėje, bet galvos lingavo, mus sekdamos. Gyvatės baigia suryti paskutinius vieversius, juk negirdėjome jų miške! Bėkim, bėkim iš šios vietos, užkeikta ji!

Eglė ramino seną žmogų. Ji dėkojo ir kvietė vidun, tačiau geležinkelininkas atsisakė, apsisuko ir nuleidęs galvą išėjo takeliu atgal.

Grįžusi į svetainę, naujoji dvarelio šeimininkė pamatė ant stalo garuojančią vakarienę ir šalia sėdinčią mergaitę. Mergytė buvo dar nedidutė, su dviem šviesiom kasytėm, balta prijuostėle, basa. Pakėlusi akis pašoko ir džiaugsmingai šūktelėjo:
– Labas vakarėlis, geroji ponia, Žalčio dvarelis sveikina jus sugrįžusią namo!

Eglė nusišypsojo ir priėjo arčiau.
– Kas tokia, mažoji, būsi? Ir iš kur?
– Aušrinė vardu esu, našlaitė, – mergytė sutrepsėjo kojytėmis, – dvarininkas siuntė mane jums patarnauti. Sakė, grįšite namo pavargusi. O aš gi, ji nusišypsojo, – paklojau patalus ir išviriau vakarienę. Pyragą kepiau, sviestą mušiau, sūrį spaudžiau, iš bitininko pirkau medaus ir pieną šildžiau.

Dvarininkas sakęs gerai jus maitint ir prižiūrėt. Ir žalčius išgaudžiau, gyvates išsmaugiau ir ežiams jas supenėjau. Va kaip, o dabar prie stalo!

– O kas dvarininkas buvęs? Ar tik ne brolužėliai rūpinasi manimi? – gudriai prisimerkusi glostė Aušrinei galvą Eglė.
– Ne, ne jūsų broliai, o šio dvaro šeimininkas pats prisakė man jus prižiūrėt.
– Ak, maža mergaite, dvaro šeimininką aš negyvą prieš kelias dienas rankose laikiau! – tvirtai ir tyliai, it didžiausią paslaptį, pasakė moteris mergaitei.

Aušrinė, tarytum neišgirdusi paskutinių jos žodžių, ramiai pilstė arbatą.

Eglė sunkiai ir bejėgiškai sudribo į supamąją kėdę prie karščiu tvoskiančio židinio.

Sudundėjo griaustinis, pasipylė lietus, čaižydamas stogą ir langines.

– Nebijokite, lietus ilgai netruks. Nors ir prisiveis žalčių, mes juos išgaudysim ir paleisime kituose miškuose, nelakdinę pienu, nemaitinę pelėm! Jis sakęs, kad bijotės žalčių, nors ir esate jų karalienė...

Eglė susirietė į kamuoliuką, galvą prispaudusi prie kelių. Jos tamsūs rūbai nutįso it šleifas, driekdamiesi šonuose ir apačioje, blizgėdami it juodasis brangakmenis ugnies šviesoj.

– Mes išgaudysim žalčius, pamatysite. Paliksime tik keletą mažiausių, – Aušrinė pribėgo prie moters ir atsiklaupusi dar kartą švelniai pakartojo.
– Eik namo, mergaite, – Eglė vienu grybšniu nusiėmė vualį, pasileido jos tamsūs garbanoti plaukai, baltame veide žybtelėjo žalios, pavargusios akys, – o rytoj ateik. Būtinai rytoj ateik.

Aušrinė paklusniai atsistojo.
– Užsisklęskite nakčiai duris, – tyliai priminė.
– Maža mergaite, aš seniai nustojau bijoti, – šyptelėjo moteris.

Aušrinė, paėmusi skarą ir žibintą, tyliai atidarė sunkias duris ir išėjo į lietų.

Eglė atsisuko į ugnį ir krūptelėjo, skęsdama tamsiose mintyse.

* * * * *

Grįžta Eglė namo basa, aplipusi žolelėm ir žiedais, plaukai jos mėnesiena kvepia, ir išgirsta ji svečių juoką ir kalbas, ant kelio stovi jų karietos, ganosi žirgai laukuos, vaikai bėgioja po sodus krykštaudami. Tai broliai ir seserys alų, midų geria su senais tėvais, laukdami mažosios Eglės, apkabina ją pamatę ir bučiuoja savo mažąją sesytę, kuri jau mergina visa, liūdna, drebanti ir peršlapusi.

„Peršalai, matyt, su žaibais šaltam vandeny maudžiusis“ – taria brolis gydytojas, jaunas ir protingas.

„Jau geriau maldelę sukalbėtum nei su kumečių vaikais pagonimis burdama trankytumeis!“ – bara ją kunigas, jos brolužėlis.

„Tai bent sesę turim! Mergina visa, o va susivėlusi kaip ragana maža, išsitepus kaip paršelis. Kojos dumblais aplipusios, rūbai purvini, gal geriau migdytum mūsų vaikelius, drobeles ausdama, pasakas sekdama, lopšines dainuodama!“ – juokiasi seserys šypsodamos ir Eglę myluodamos.

„Nieko, pasiimsiu sesę pas save į miestą, – šūkteli pirklys, vyriausias brolis jos, – ten jinai išmoks gerų manierų ir aristokratiško orumo“.

„Niekur nevažiuosiu, – taria Eglė susimąsčius, – prižiūrėsiu tėvelius, būsiu jų paguoda senatvėj, užtarėja, ir valdysiu mažąjį Rugio dvarelį, kurį jūs visi seniai apleidot ir pamiršot!“

„Taip, – šnabždasi broliai ir seserys, – ji jau suaugusi, protinga. Jeigu lieka pas tėvus, tegul lieka sau sveika. Be šio dvaro mes savus juk turim prižiūrėt ir savus vaikus išauklėti, penėt“.

Eina Eglė į dvarelį, guldo lopšiuose mažuosius, didesniesiems pasakas ji seka, šiuos užmigdžiusi skuba į virtuvę, su tarnaitėm duoną, pyragus kepa, sviestą muša, ruošia pusrytį svečiams. Tris dienas, tris naktis ji plušo, bėgiojo, trečiosios vakarop, išlydėjusi paskutinę karietą, krito klėty į savo lovą ir užmigo kaip užmušta.

Kitas rytas brėkšta šiltas ir tvankus, Eglė maudosi sode, plačiame kubile, prausia ją tarnaitė, o sargyboj stovi kitos dvi. Šukuojasi, tepasi medumi ir aliejais, rengiasi ji raudona suknia ir basa per tankią žolę ruošiasi eiti dvaran, tik staiga atbėga, atskuba uždususi kumečių mergaitė ir šnabžda Eglei nerami:
„Atvažiavę vėl piršliai, įlingavę sidabru kaustyta karieta, juodais it degutas žirgais pakinkyta, žirgų nasrai kraujo putom pasruvę, kanopos kasa žemę neramiai, ir išlipę penki drūti ponai, ragaišiais ir midumi nešini, ir įėję į Rugio dvarelį nekviesti, išgąsdinę motinėlę ir tėvelį, paprašę šaukti jauniausią dukterį čionai!“

Eglė traukias atbula, tyliai šūkteli, dejuoja, grąžo baltas rankeles, vis dar netikėdama mergaitės žodžiais, klausinėja jos kantriai ir nusprendžia pasiųst ją atgalios, kad svečiams pasakytų neradusi dukros, mat ši vakar išvažiavusi su broliais miestan.

Bėga, skuba mergaitė dvaran, o Eglė vaikšto sode, saugoma trijų tarnaičių, mąsto nerami, kad neteko šiam gyvenime taip stipriai ko bijot. Kaip anksčiau galėdavo rami ir ori kaip gulbė, šalta kaip akmenėlis atsistoti prieš piršlius jaunuosius ir ištart žodelį „ne“, taip dabar jos kojas stingdo baimė, siaubas, neviltis, daužosi širdis krūtinėj, rankos dreba, sukasi galva. „Ne, vis vien nepasiduosiu, ir gana!“

Grįžta kumečių mergaitė sodan, šįkart verkdama šnabžda Eglei:
„Oi, piršliai piktieji skaniai juokęsi iš mano ir tėvelių žodžių! Eglė šiuos dvareliuos, nepūskite miglos, – sakę nekviesti susėdę užu stalo ir užsirūkę, – o mes lauksime kiek tik reikės, nes Eglė mums pažadėta“.

Pravirko Eglė gailiai, sukniubo po obelim jauna, drebėjo, sūrias ašaras rydama, meldėsi dangui ir pragarams, Dievo ir Perkūno, Laimos ir Austėjos šaukėsi pagalbos, nepamiršdama šventos Agnietės ir Kotrynos; tai matydama, prisiglaudė prie jos viena lydėjusių tarnaičių – aš nueisiu, pasakysiu, kad esu duktė, manimi jie patikės, liksite jūs čia, geroji Rugio dvaro šeimininke, mylime mes jus per stipriai, kad galėtumėme nepadėt, nelaimei užgriuvus.

Glosto Eglė ją ir gaili, bet tarnaitė geroji plėšia Eglės drabužius ir rengias, duodama savuosius, Eglė ją žegnodama kalba užkeikimus ir burtus. Išlydėjusi į prapultį mergaitę, Eglė velkasi drobinius rūbelius ir prisiekia daugiau nebursianti ir nekalbėsianti užkeikimų, nesusidėsianti su žalčiais ir kumečių vaikais, daugiau nebrisianti į vandenį ir nebandysianti taip prisišaukt jaunikio...

Girdi Eglė vėl siaubingą garsą, verkdama atlekia tarnaitė perplėšta suknia:
„Netikėję manimi piršliai, išsitraukę durklus, perplėšę sijonus ir pamatę suskirdusias, basas kojas mano, tuoj surikę jie rūsčiai, kad dukra senų tėvelių lyg iš pieno plaukusi, jie neapsigausią, jau verčiau maru, badu, žalčiais ir gyvatėmis užleisią jų derlingas žemes ir ganyklas, gyvulius išskersią jei Eglė pažado duoto savo netesės!“

Eglė jau nebeverkia ir nedreba, stovi rami, tik veide didžiulis skausmas.

„Aš esu gerų tėvų kvaila duktė, ak, tarnaite, eik, va tu, kita, pas piršlius reikliuosius! Mes išprausim tau veidelį, numazgosim kojeles, aptaisysime baltosiom drobelėm ir rugiagėlių įpinsim į kasas. O aš bėgsiu per pievas, bėgsiu per miškus, plauksiu upėmis ir ežerais, kad Žalčio bjauriojo svita niekada manęs nerastų!“

Ir išlydi ji kvailą, drebančią ir mirštančią iš sopulio tarnaitę, poniškai aptaisytą ir išpraustą, o pati pasileidžia sodu, pasiekia laukus ir pievas, lekia neatsigręždama miškais, o siaubingi debesys traukia dangų, lenda iš po samanų piktai šnypšdami žalčiai, lietūs prausia jai veidelį, medžiai ošdami dejuoja, upės taškosi purslais. Ilsis Eglė po šaka tankiąja ir galvoja, kad šituos miškuos niekas jos neras, čia ji karalienė, nes kiekvienas paukštis ir žvėrelis ją globoja, kiekviena šaka čia ją paslėps, samanos pavargusias kojas priglaus... tik kaip jos tėveliai, kaip saulėtieji nameliai? Vėl nerimsta Eglė, prapulty palikusi tėvus senuosius, nusikaltusi, pažado netesėdama, kad ir juokaujant, išdykaujant duoto...

Grįžta ji namo nurimusi, sulyta, slidinėdama pažliugusia žeme, brisdama per balutes, įžengia į Rugio dvarą. Pasitinka ją verkiantys močiutė ir tėvelis, įsisiautėję piršliai taikosi griebt už rankų, bet atlyžta, sulaikyti šalto Eglės žvilgsnio. Nutyla visi, piršliai pasitraukia ir nurimsta, prisėdę ant suolelių papsėdami pypkėmis laukia, sekdami žvilgsniu gražiąją nuotaką, kuri, lydima motinos, užlipa į savo kambarėlius. Prausiasi, šukuojasi, velkasi balto šilko sukneles, pina rūtas į plaukus ir ramina senąją, jos atiduot svetimiems įsibrovėliams nenorinčią.

Ir nulipa jaunoji, skęsdama vidudienio spinduliuose bei minkštuose šilkuose, tamsūs jos plaukai raitosi nugara, aitriai kvepia rūtos, braukia balti sijonai per medinius laiptelius, švelniai šiugždėdami ir vilnydami. Eglė liūdnai šypsosi ir tiesia rankeles tėvams. Šie ją myluoja verkdami ir bardamiesi klausia piršlių, į kokį svieto galą išsivežą jauniausią ir gražiausią jų vaiką, bet piršliai tyli, pagarbos ir susižavėjimo kupini, o kumečiai krauna į karietą Eglės kraičio skrynias, pilnas drobelių, šilko rietimų, aukso ir sidabro papuošalų, gintaro akmenėlių, paklodžių ir staltiesių, dailiausių kurpaičių, suknelių ir skarelių, margiausiais siūlais siuvinėtų. Neša ragaišius, medaus statines, rūkytus kumpius, krauna į linkstančią karietą galybę kito gėrio iš turtingų ir dosnių Rugio dvaro klėčių, podėlių ir kamarų. Atsisveikina Eglė, sukasi piršlių pusėn, šie ją atsargiai it vaiką pakelia ant rankų ir išneša laukan, švelniai spausdami, bijodami, kad nepabėgtų. Lauke jau šviečia popietinė saulė, džiovindama žolę ir balutes kelyje, pučia švelnus vėjelis, žvilga dar drėgnas sodas ir sulytas dvarelis, išlinguoja sunki karieta, pakinkyta nurimusiais žirgais, du piršliai raiti joja prieky, du iš paskos, vienas sėdi karietoj, šalia Eglės, kuriai moja žilagalviai seneliai ir kumečių pulkelis.

Važiuoja Eglė pas jaunikį savo duoto pažado tesėt, veža ją pas Žaltį, anąkart rūbuose įsirangiusį, ir sėdi Eglė karietoje rami, išdidi ir grakšti, pas svetimus, į nežinią, gal į prapultį važiuodama.