Ponia Vilkins stebėjo Arbatnot kokią minutę ir stengėsi sukaupti drąsą ją užkalbinti. Norėjo paklausti, ar ponia Arbatnot matė skelbimą. Nežinojo, kodėl nori to paklausti, tačiau norėjo. Kaip kvaila, kai negali užkalbinti. Ponia Arbatnot atrodė tokia miela. Ir tokia nelaiminga. Kodėl gi du nelaimingi žmonės negalėtų vienas kito atgaivinti šiame dulkėtame gyvenimo kely nuoširdžiu pokalbiu – tikru, nuoširdžiu pokalbiu apie savo jausmus, apie tai, ko trokšta, ko vis dar viliasi? Ir Vilkins niekaip neatsikratė minties, kad ponia Arbatnot skaito tą patį skelbimą. Jos akys buvo įsmeigtos į tą pačią laikraščio vietą. Galbūt ji taip pat įsivaizduoja, kaip tai atrodytų – spalvas, kvapus, šviesą, švelnų jūros bangų pliuškenimą į įkaitusius akmenėlius? Spalvos, kvapai, šviesa, jūra – vietoj Šaftsberio alėjos, šlapių omnibusų, žuvies skyriaus Šulbredo parduotuvėje, metro į Hempstedą, vakarienės, ir rytoj vėl tas pats, ir poryt tas pats, ir visada tas pats...

Staiga ponia Vilkins pajuto, kad pasilenkė virš stalo.

– Gal skaitote skelbimą apie viduramžių pilį ir visterijas? – išgirdo save klausiant.

Žinoma, ponia Arbatnot nustebo; tačiau nustebo kur kas mažiau nei ponia Vilkins, kad išdrįso paklausti.

Ponia Arbatnot, kiek žinojo Vilkins, iki šiol nebuvo mačiusi priešais ją sėdinčios aptriušusios, ištįsusios, liesos žmogystos, smulkaus strazdanoto veido su didelėmis pilkomis akimis, kurių beveik nesimatė iš po užmaukšlintos skrybėlės nuo lietaus, ir ilgai į ją žiūrėjo tylomis. Ji skaitė apie viduramžių pilį ir visterijas, arba, tiksliau pasakius, perskaitė apie tai prieš dešimt minučių ir užsisvajojo – apie šviesą, spalvas, kvapus, apie švelnų jūros bangų pliuškenimą į įkaitusius akmenėlius...

– Kodėl jūs manęs šito klausiate? – tarė tuo savo liūd­nu balsu, nes mokydama vargšus ir iš jų mokydamasi pati tapo liūdna ir kantri.

Ponia Vilkins nuraudo, susidrovėjo ir nusigando.

– Ak, tik todėl, kad aš irgi jį pastebėjau, ir pamaniau, kad galbūt... Pagalvojau, kad galbūt kaip nors... – lemeno ji.

Tada ponia Arbatnot, kurios protas buvo įpratęs skirstyti žmones į sąrašus ir skyrelius, iš įpročio ėmė svarstyti, mąsliai žvelgdama į ponią Vilkins, kuriai kategorijai, jeigu, tarkim, reikėtų nustatyti, ji labiausiai tiktų.

– O aš pažįstu jus iš matymo, – toliau kalbėjo ponia Vilkins, kaip ir visi drovūs žmonės, kartą jau pradėję; ji nebegalėjo sustoti ir, išsigandusi savo ištartų žodžių garso, kalbėjo dar ir dar. – Kiekvieną sekmadienį... Aš matau jus bažnyčioje kiekvieną sekmadienį...

– Bažnyčioje? – pakartojo ponia Arbatnot.

– Ir tai būtų taip nuostabu... šis skelbimas apie visterijas... ir...

Ponia Vilkins, kuriai buvo mažiausiai trisdešimt, nutilo ir kaip nerangi susigėdusi mokinukė pasimuistė kėdėje.

– Tai atrodo taip nuostabu, – vėl prapliupo ji, – ir... šiandien toks blogas oras...

Ir tada nutilo, žiūrėdama į ponią Arbatnot užguito šunyčio akimis.

Jos abi – net ponia Arbatnot, bent kartą nuviliota nuo visiško atvirumo, nes suprato, jog taip bus daug mažiau rūpesčių ir kad nepakankamas paaiškinimas gali susilaukti daug kritikos – jos abi nutarė, jog bus geriau, jeigu kiekviena savo pažįstamų ratui (laimė, jų pažįstami yra skirtingi), pasakys, kad pabus Italijoje su drauge, kuri ten turi namą. Tai būtų tam tikra prasme tiesa – ponia Vilkins tvirtino, jog tai beveik visai tiesa, nors ponia Arbatnot manė, kad ne visai, – ir, pasak ponios Vilkins, tai vienintelis būdas bent truputį apraminti Meleršą. Jį papiktintų jau vien mintis, kad dalelė jos pinigų bus išleidžiama kelionei į Italiją; o ką jis pasakytų, jeigu sužinotų, kad ji pati nuomojasi dalį viduramžių pilies, ponia Vilkins nutarė net nespėlioti. Prireiktų ne vienos dienos jam tai paaiškinti; nors tai jos pačios pinigai, nė vienas pensas niekada nebuvo jo.

– Bet aš manau, – pasakė ponia Vilkins, – kad jūsų vyras toks pat. Man rodos, ilgainiui visi vyrai tampa panašūs.

Ponia Arbatnot nieko neatsakė, nes tiesos Frederikui nenorėjo atskleisti dėl visiškai priešingos priežasties – Frederikas tik apsidžiaugtų, jeigu ji važiuotų, jis visiškai tam neprieštarautų; iš tiesų, jis džiugiai pritartų tokiam užgaidų tenkinimui ir pasaulietiškumo pasireiškimui ir ją tai žeistų, su nepakeliamu abejingumu jis paragintų gerai leisti laiką ir neskubėti namo. Daug geriau būtų, manė ji, jei tavęs ilgėtųsi toks Meleršas, nei skubintų Frederikas. Kai tavęs ilgisi, kai tavęs reikia, nesvarbu dėl ko, svarstė ji, yra daug geriau negu kai jautiesi visiškai vienišas, nes tavęs nesiilgi ar esi visai nereikalingas.

Todėl ji nieko neatsakė ir leido poniai Vilkins netrukdomai pulti prie išvadų. Tačiau jos abi visą dieną jautė, kad nėra kito kelio – tik atsisakyti viduramžių pilies; ir kaip tik artinantis šiai karčiai sprendimo valandai abi suprato, kaip stipriai jos troško.

Tada ponia Arbatnot, kurios protas buvo įpratęs ieškoti išeičių iš sunkių padėčių, sugalvojo, kaip išspręsti keb­lų rekomendacijos klausimą; tuo pat metu ponia Vilkins sumąstė, kaip galima būtų sumažinti nuomos mokestį.

Ponios Arbatnot planas buvo paprastas ir genialus. Ji pasiėmė visą nuomos sumą iš Taupomojo banko – ir vėl atrodė kaip slapukė ir labai atsiprašinėjo, tarsi banko tarnautojas žinotų, jog pinigų reikia užgaidai patenkinti – ir pati nunešė savininkui; rankinėje nešina šešiais dešimties svarų banknotais nuėjo pagal adresą netoli Bromptono koplytėlės, kur gyveno savininkas, įteikė pinigus jam, atsisakydama teisės sumokėti tik avansą. Pamatęs ją, jos sklastymą, švelnias tamsias akis bei saikingą aprangą ir išgirdęs liūdną balsą savininkas pasakė, kad ponia Arbatnot nebesirūpintų tomis raštiškomis rekomendacijomis.

– Bus gerai, – tarė jis, išrašydamas kvitą už nuomą. – Prašom sėstis. Bjaurus oras, ar ne? Jeigu pilyje ko nors ir trūks, tai tik ne saulės. Ir vyras važiuoja?

Ponia Arbatnot, įpratusi būti atvira, dėl tokio klausimo sutriko ir kažką neaiškiai sumurmėjo, o savininkas iškart padarė išvadą, kad ji našlė – žinoma, karo, nes kitokia našlė būtų sena, – ir koks jis kvailys, kad nesuprato to iš karto.

– Ak, atleiskite, – tarė jis, nurausdamas iki pat šviesių plaukų šaknų. – Norėjau pasakyti... hm, hm, hm...

Jis permetė akimis išrašytą kvitą.

– Taip, man rodosi, viskas gerai, – pasakė įteikdamas kvitą poniai Arbatnot. – Dabar, – pridūrė, paimdamas jos atkištus šešis banknotus ir šypsodamasis, nes ponia Arbatnot buvo simpatinga moteris, – aš esu turtingesnis, o jūs laimingesnė. Aš gavau pinigus, o jūs – San Salvatorę. Įdomu, kam labiau pasisekė.

– Jūs turbūt žinote, – maloniai nusišypsojo ponia Arbatnot.

Savininkas nusijuokė ir atidarė jai duris. Gaila, kad pokalbis baigtas. Jis būtų pakvietęs ją kartu papietauti. Šita moteris priminė jam motiną, auklę, viską, kas buvo gera ir jauku, ir traukė juo labiau, nes nebuvo nei jo motina, nei auklė.

– Tikiuosi, kad jums patiks ta senovinė pilis, – pasakė ponas Brigsas, prie durų ilgėliau palaikydamas jos ranką. Jau vien prisilietimas prie jos rankos, net ir per pirštinę, skleidė ramybę; tai tokia ranka, mąstė jis, už kurios tamsoje norėtų laikytis vaikai. – Žinote, balandį Italijoje vien gėlės. Ir dar jūra. Būtinai turite rengtis baltai. Jūs ten labai tiksite. Pilyje yra keletas jūsų portretų.

– Portretų?

– Madonų, suprantate. Viena kabo virš laiptų ir atrodo visai kaip jūs.

Tai taip saldu – gulėti lovoje ir galvoti, kokia esi laiminga, tačiau už tų langinių juk dar nuostabiau. Ponia Vilkins iššoko iš lovos, įsispyrė į šlepetes, nes, išskyrus vieną mažą kilimėlį, ant akmeninių grindų daugiau nieko nebuvo, nubėgo prie lango ir staigiai atvėrė langines.

– O! – sušuko ponia Vilkins.

Visas Italijos balandžio spindesys plytėjo jai po kojomis. Ją nutvieskė saulės šviesa. Vos banguodama saulėje miegojo jūra. Už įlankos šviesoje snaudė gražūs kalnai, švelniai paspalvinti kita spalva; o po langu, žiedeliais nusėto žalio šlaito papėdėje, kur buvo pilies siena, augo milžiniškas kiparisas, kuris it didžiulis juodas kalavijas skrodė švelnius žydrus, violetinius ir rausvus kalnų ir jūros atspalvius.

Ponia Vilkins negalėjo atitraukti akių. Toks grožis, ir ji čia tam, kad galėtų jį pamatyti. Toks grožis; o ji gyva ir gali jį pajusti. Jos veidą užliejo šviesa. Pro langą skverbėsi ir glamonėjo malonūs kvapai. Vos juntamas vėjo gūsis švelniai pakedeno jos plaukus. Toli įlankoje veik nejudančių žvejų laivelių grupelė lūkuriavo tarsi baltų paukščių būrys ramioje jūroje. Kaip gražu, kaip gražu. Numirti ir viso šito nepamatyti... Turėti galimybę tai pamatyti, kvėpuoti, pajusti... Ji žiūrėjo su nuostaba, pravėrusi lūpas. Laiminga? Varganas, paprastas, buitiškas žodis. Bet kaip galima apsakyti tą jausmą, kaip apibūdinti? Ji jautėsi taip, tarytum vos tvertų savyje, tarytum būtų per maža, kad išlaikytų tiek daug džiaugsmo, ji jautėsi lyg perverta šviesos. O koks stulbinantis šis absoliučios palaimos jausmas, štai ji čia, nedaro ir nesiruošia atlikti nė vieno nesavanaudiško darbo, nesiruošia daryti nieko, ko nenorėtų. Visų, su kuriais kada nors kalbėjosi, nuomone, mažų mažiausiai ji turėjo jausti sąžinės priekaištus. Nejautė nė vieno. Kažkas ne taip. Neįtikėtina, kad namuose ji buvo tokia gera, tokia siaubingai gera, o jautėsi tik kaip kankinė. Įvairiausi sąžinės priekaištai buvo jos dalia; gėla, įžeisti jausmai, nepasitikėjimas savimi, ir visą tą laiką ji buvo nesavanaudė. Dabar ji nusivilko visą savo gerumą ir paliko jį namie kaip nešvarių sulytų drabužių krūvą, ir jautė vien tik džiaugsmą. Ji išsirengė iš gerumo ir džiaugėsi būdama nuoga. Ji buvo išsirengusi ir džiūgavo. O ten, nykiame, tvankiame Hempstede, siuto Meleršas.