Prabangus plunksnakotis jo prakaulioje, tabaku dvokiančioje rankoje išbraukė penkias spausdintas eilutes, paskui tyliai nuslydo prie baltos puslapio paraštės, o rašalu jau sklido nuodai.

Prisiminimus papildęs antrąja melagyste, suklastojęs trivialų faktą (kada, kur ir kaip jis visiems laikams nusiskuto ūsus), Luisas Forestas leidosi į beviltišką žaidimą ieškoti savęs tarp kitų prisiminimų be datos, trapiuose ir paslaptinguose vaizduotės vingiuose, koks jis galėjo būti, deja, nebuvo. Iš pradžių jis įtikinėjo save, kad tai tik poetinė laisvė, autobiografinis sąlyginio suinteresuotumo flirtas (kam po tiekos metų rūpės, kad penkiolika metų anksčiau nusiskusiu pižoniškus savo ūsiukus arba kad įsivaizduojamą žymę laiko išblukintoje, visų užmirštoje emblemoje paliko vaikis, šaudęs iš lanko lietsargio strypų strėlėmis, o ne pistoletas „Astra“?), bet netrukus susigriebė, kad vėl taiko į tą pačią pusę, ir netikėtai suvokė tikrąją gudravimų esmę: jis paprasčiausiai suvedinėjo sąskaitas su praeitimi, kuri nesiliovė jo varginusi. Jis apsvarstė prielaidą, jeigu jį pačiu blogiausiu atveju kada nors apkaltins melu koks skaitytojas ar draugas (tik kad mažai jų beliko), anų laikų pažįstamas, svainė ar išduos jo paties 1942–1957 metų nuotraukos, jis visuomet galės pasiteisinti nusilpusia atmintimi arba supainiojęs metus.

Šiaip ar taip, pakildamas nuo stalo svarstė jis, klastotėmis piktnaudžiauti nevalia. Jis išsiėmė iš ausų vaškinius kištukus ir sudėjo į raudoną dėžutę. Niekur nerado vienos šlepetės. Tas vagišius Mao viską ištampo. Po kėde pamatė geltonąsias kelnaites, stebėtinai mažas ir susitraukusias. Jų nepaėmė, tik apžiūrėjo su nepasitikėjimu, lyg kokį pasislėpusį piktadarį, tykojantį bent kokio Foresto aplaidumo ženklo ar palankios klaidos, ir prisiminė turėjęs pažadinti dukterėčią.

Leidosi laiptais, pirštų galiukais vos liesdamas lakuoto medžio turėklą, suskaičiavo šuns dantų žymes; septynios, viena daugiau negu vakar. Laiptų apačioje, vestibiulyje, mėtėsi šlepetė kamštiniu padu. Įsiavęs perėjo tamsų valgomąjį, pasuko į verandą ir pravėrė įstiklintas duris į sodelį. Keturios plačių ištrupėjusių ir apsamanojusių raudonų plytų laiptų pakopos vedė į sodelį žemėliau, po kupliu eukaliptu. Pačiame jo gale, už senojo migdolo medžio, nepjautoje vejoje riogsojo valtis prakiurusiu dug­nu, išgraužtais kraštais ir aplūžusiais, neaiškios paskirties irklais. Ją čia kažkas atvilko iš po stoginės, veikiausiai tai dukterėčios draugelio, velnio nešto ir pamesto fotografo, to tylenio, kuris nuo pat atvykimo nė burnos nepravėrė, sumanymas kilyje nekaltu mokykliniu stiliumi išpiešti didelę mėlyną migdolo formos akį su tokiomis pat mėlynomis raidėmis išraitytu pavadinimu (be jokios abejonės, tai Marijanos išmonė): Lotofagas.

Luisas Forestas ėjo veranda šūksniais kviesdamas Mao, stabtelėjo prie tamsaus kambario slenksčio ir įtariai žvilgtelėjo į vidų, iš kur atsidavė mėtomis. Pamatęs, kad Marijana miega viena, o ne su draugu, jis liovėsi šūkaliojęs šuniui, kuris iš tikrųjų jam buvo nė motais. Nuo tada, kai ryžosi ją žadinti be triukšmingo įspėjimo, atmintyje įstrigo siaubingas, jį nutvilkęs vaizdas: vaikinas drybso ant nugaros ir šnopuoja, styrantys blyškūs jo keliai švytuoja prieblandoje, ir Marijana raita jam ant krūtinės, nuoga, su ant akių užkritusia berete, rankomis mėšlungiškai įsikibusi į lovos galvūgalį. Pratisa konvulsija jau spėjo išriesti jos kūną lyg kablį, tokį neregėtą, galingą ir nepakartojamą. Tąkart dėdė tylomis pasišalino.

Dabar jis lengviau atsikvėpė ir atsirėmė petimi į durų staktą.

– Pakilk, skaisčioji Marijana, jau žvaigždės suspindo! – Citata iš generolo Urutijos knygos, pamanė, miglotai prisiminęs tą viršelį su keturiomis žvaigždėmis. Gal 1938-ieji, Burgosas? – Kelkis, miegale, ar girdi?

Spėjo, kad mergina po antklode rąžosi. Ties kojūgaliu ant žemės dryksojo smėlėtas alyvinės spalvos maudymosi kostiumėlis.

– Matau, vis dėlto nusprendei pasikaitinti saulėje...

– Jis – Silvijos, – nusižiovavo Marijana. – Sveika, dabartie. Kuri valanda.

– Kokia tik širdis geidžia. Bet būrio draugai tavęs laukia. Liepei pažadinti sutemus.

Įžvelgė prie sienos po langu į sodelį pristumtą stalą su rašomąja mašinėle ir netvarkingai sumestus lapus. Stalas buvo taip arti lovos, kad Forestas visuomet manė, jog Marijana spausdina sėdėdama ant lovos krašto, o ne ant kėdės. Puslapiai buvo sunumeruoti, ir Forestas sudėliojo juos paeiliui, drauge su atneštaisiais. Nuo sienos iš blankios, strėlyčių prismaigstytos nuotraukos į jį žvelgė barzdotas, darnių ir tobulai nuobodžių bruožų jaunas nazarietis – tarp jaunimo madingas išsekusio Kristaus pakaitalas. Ant naktinio stalelio stiklinėje vandens stirksojo amžinoji mėtos šakelė, o ant lovos – magnetofonas, su negrabiai apie lempos kištuką apraizgytu laidu.

– Tikiuosi, jis išjungtas.

– Niekada negali žinoti, dėde.

– Manęs visai nežavi, kad ši dėžė fiksuos senioko sapaliones blevyzgojančiai dukterėčiai.

– Teks rizikuoti.

– Dabar žinau, kuo visada atsiduoda tavo kambaryje. Sugižusiu pienu ar žindomu kūdikiu... Vienintelis nevaikiškas kvapas sklinda nuo mėtos. Kodėl tiek geri tos arbatos?

– Hm... Brrrrrrrr!

– Ilgai dirbai?

Jis užsidėjo akinius ir skaitinėjo spausdintus puslapius, traukė į save tą sapno jaukumą, tebesklindantį nuo nedidelėje metalinėje lovoje susirangiusio kūno: padėjusi pakaušį kojūgalyje ant strampo, tartum ant geležinkelio bėgio, ji žvelgė į lubas, kietai suspaudusi lūpas, apskritomis ledinėmis akimis, lyg laukdama neišvengiamo švilpuko. Iš po lovos kyšojo rudas odinis lagaminas ir beretė, taip pat prismaigstyta spalvotų strėlyčių.

Žingsniavo lyg skubėdamas nuo persekiojančio objektyvo. Nusiėmė akinius ir ėmė trinti juos nosine. Marijana tarė:

– Va kaip bus gerai. Sukursime ciklą apie vienišą, šmėklų persekiojamą rašytoją prie jūros, vėjyje, ir panašių nesąmonių.

Ji apgailestavo, kad trūksta šuns, reportažui tai suteiktų daugiau įtaigos.

– Tai gal anas tau tiks? – šyptelėjo Forestas.

Ji pamatė pakrante ateinantį berniuką, paskui save velkantį seną dirželį su antkakliu ir skambalėliu, paliekančiu smėlyje šliūžę, kurią tučtuojau nuplaudavo bangos. Berniukas buvo su išblukusiais oranžinės ar veikiau sakų spalvos šortais, iš po kurių švytravo dezinfekuojamu tepalu išmarginti keliai. Kaip ji vėliau sužinojo, tai buvo šešiametis Teklės vaikaitis, tėvo netekęs našlaitis. Sprendžiant iš to, kaip jis žvelgė į dirželį, šuo turėjo būti didžiulis, beveik lygus su juo, kone vilkas. Jau vėliau, su dėde aptarinėdama šį nematytą reginį, mergina prisipažino, kad ir jai kilo noras paglostyti tą neaiškaus kailio, abejotinos veislės ir nežinia kokios spalvos šunį, ir ji net girdėjo jį lojant. Eidamas pasitikti vaiko, Forestas trumpai papasakojo jai nuostabiąją istoriją apie liguistą berniuko fantaziją turėti šunį, apie tai, kaip jis pavydėjo vaikams, kuriems tokia laimė nusišypsojo, kaip sykį jis mėgino iš vieno vasarotojo vaiko pavogti dalmatiną ir kaip įkyrėjo lįsdamas į akis savo motinai ir visam miesteliui. Kartą jis vaikį užtiko savo namuose, liūdnai žvelgiantį į aptriušusį Mao dirželį ant kabyklos, ir jam jį padovanojo, tuomet jiedu abu tiesiog išgalvojo tą nematomą šunį, kurį berniukas kasdien išvesdavo pasivaikščioti, išdidžiai rodydavo savo draugams ir kurį jau pažinojo visa gyvenvietė.

– Sveiki, pone Forestai.

– Labas, Dovydai. Tai mano dukterėčia Marijana.

Ji švelniai sutaršė jam plaukus. Dovydas stiprokai timptelėjo, ir tuščias antkaklis apsivertė ore.

– Sėdėk, Guvuti. – Rūstus ir susikaupęs, juodbruvas lyg molis ir labai išdidus, jis tvirtai laikė suspaudęs dirželį smulkutėje, trūkčiojančioje rankoje, kuri buvo tokia nešvari, jog susiliejo su pirmaisiais nakties šešėliais. – Nebijok, jis nesikandžioja.

– Aha, jau supratau.

Timptelėjus sutilindžiuodavo varpelis. Dabar jau su pašaipia šypsenėle, kuria vis persimesdavo su Marijana, miklusis fotografas, bėgiodamas aplink juos, be paliovos pleškino fotoaparatu. Marijana jau norėjo iš vaikio pasišaipyti, bet ją sulaikė nuvargusių dėdės akių žvilgsnis, tą netikrą šunį jis stebėjo toks atidus ir susikaupęs. Sumišusi ji nusuko akis, įsistebeilijo tarsi į niekur, vėl tapo įdėmi ir susikaupusi, ir tuomet įsitraukė į žaidimą, visaip stengdamasi išsisukti nuo baltų ilčių ir atbula pasitraukė jūros pusėn, kur jos basas kojas palietė rausvai alyvinis vandens šydas. Ji pajuto, kaip bangos šalčiu apsiaučia jai kulnus, kaip atkakliai po jos pėdomis rausia smėlį atslūgstantis vanduo, palikdamas kvaitinančią tuštumą, kuri aidu atsimuša jos mintyse.

Visą rytą intensyviai dirbęs prie naujojo teksto intarpo, Forestas priešais save turėjo krūvą gražbyliavimo šlamšto. Mirtina akistata, tiesa, mažai įtikinama, trūnijo apklota tirštu teoriniu klodu, kurio paskirtis buvo išlaikyti visą pasakojimo pastatą, kuris, deja, sugriuvo. Paradoksalu, bet iš griuvėsių pamažu kilo tyras ir neduodantis ramybės Soledados Monteis atvaizdas, kažkurią saulėtą žiemos dieną, truputį anksčiau nei įvyko tas vadinamasis svetimavimas. Ji įsitaisiusi juodoje supamojoje kėdėje po žydinčiu migdolo medžiu, o ypač akimirka, kai ji pakreipusi galvą šypsosi Chosė Marijai Tėjui, stovinčiam prie molberto ir teptuku barbenančiam į savo aukštaaulius, moliu aplipusius jojiko batus: senų ir apsiblaususių prisiminimų atspindžiai, kurie dabar išsiveržė tos dienos gestais ir balsais, mistralio nuojauta, ir tas nesusipratimas sode, primirštas pasiklydimas pusiau užžėlusiuose takuose ir tuščias rožynas nubyrėjusiais žiedais... Aš kalbu apie dalykus, kurių jau niekas neprisimena ir negalės ginčyti. Prieš daugybę metų, kai buvau dar vaikas, tie takeliai buvo nubarstyti smėliu, ir aš juose paišydavau įmantriausius ornamentus.

Suklastojęs tuos iš praeities ataidėjusius gestus ir balsus, jis nusprendė, kad beveidis meilužis gali ir privalo turėti veidą, – savaime suprantama, jau mirusį, – ir tai bus Tėjaus veidas. Argi jiedu su Sole prieš karą nebuvo vienas kito įsižiūrėję? Visiškai nesvarbi smulkmenėlė, bet visas šis reikalas dėl to taps velniškai įtikinamas.

Tiesą sakant, vizualinių jo prisiminimų archyvai šiuose namuose buvo pilni prisiminimų apie porelę, ir jis galėjo nebaudžiamas naudotis jais kaip tiksliai tekste prigijusiomis nuojautomis, pavyzdžiui, ilgais jų pasivaikščiojimais paplūdimiu susikibus už rankų saulei leidžiantis, nenuspėjamomis jų išvykomis į artimas kalvas rinkti šparagų, jų jodinėjimai žirgais iki Belvėjaus ar Larboso senuoju Kuberteros keliu, anuomet dar neišasfaltuotu (štai iš kur tie moliu aplipę batai!), arba jaukiais vakarais prie židinio žiemą. Ir visa tai stiprino abipusį pasitikėjimą – jie dalijosi ne tik keptomis bulvėmis, bet ir kažkokiomis paslaptimis, sentimentaliu laiko pojūčiu žvilgsniuose, to buvusio merginimo žarijomis, kurias karas pavertė pelenais. Jis prisiminė kadaise matęs jų galvas, drauge palinkusias prie Čemos aplanko su siuvinėjimo rėmeliais, jo ranką ties jos pakaušiu, veikiausiai glostančią įkaitusią šilkinę odą... Be to, dar matė, kaip jiedu sėdėjo ant lovos krašto su mėlyna apranga, ką tik grįžę iš kažkokio oficialaus renginio, tai buvo vieną kažkelintų metų liepos 18-osios naktį, kai ji pasiūlė Tėjui užlipti su ja į miegamąjį ir pasigėrėti prabangia antklode, kurią vąšeliu nunėrė kažkuri iš merginų. Paskui – ak, kaip jai patiko tokie žaidimėliai! – užmerktomis akimis, vien liečiant, paliepė atspėti antklodės piešinį. Jis matė didelės įrudusios rankos pirštus, atsargiai judančius antklode, atpažįstančius džiugius siūlų mazgus (žvaigždes, strėles ir rožes), kai staiga susidūrė su drūtais Soledados keliais, kurie kyšojo iš po plisuoto sijono staiga užlieti raudonio...