V

Tą naktį man pasirodė vėlionė baronienė fon W***. Ji buvo baltais rūbais ir tarė man: „Sveikas, pone valstybės patarėjau!“ – Švedenborgas

Po trijų dienų nuo tos lemtingos nakties, devintą valandą ryto, Germanas nuvyko į vienuolyną, kur turėjo būti laikomos gedulingos pamaldos už mirusią grafienę. Nors jis ir nejautė atgailos, tačiau negalėjo visiškai nuslopinti sąžinės balso, tvirtinančio jam: tu esi senės žudikas. Jis mažai turėjo tikro tikėjimo, užtat labai daug prietarų. Jis tikėjo, kad mirusi grafienė gali blogai paveikti jo gyvenimą, ir todėl ryžosi dalyvauti laidotuvėse, norėdamas išmelsti jos atleidimą.

Cerkvė buvo pilna. Germanui vargais negalais pavyko prasiskverbti pro žmonių minią. Grabas stovėjo ant ištaigingo katafalko, po aksominiu baldakimu. Mirusioji gulėjo jame sudėtomis ant krūtinės rankomis, su nertiniu kyku, balto atlaso suknia. Aplink stovėjo jos namiškiai: tarnai su juodais kaptonais, su gedulo juostomis per petį ir su žvakėmis rankose; giminaičiai, vaikai, anūkai ir anūkų vaikai – visi gedulo rūbais. Niekas neverkė; ašaros būtų buvusios – une affectation (9). Grafienė buvo tokia sena, kad jos mirtis nieko negalėjo nustebinti, ir jos giminaičiai seniai į ją žiūrėjo kaip į atgyveną. Jaunas archijerėjus pasakė gedulingą kalbą. Paprastais ir jaudinamais žodžiais jis pavaizdavo ramų velionės atsisveikinimą su šiuo pasauliu: ilgi jos metai buvęs tylus, graudinantis ruošimasis krikščioniškai mirčiai. „Mirties angelas pasiėmė ją, – tarė oratorius, – budinčią dievobaiminguose apmąstymuose ir laukiančią vidurnakčio sužadėtinio.“ Gedulingos pamaldos praėjo su liūdnu orumu. Giminaičiai pirmieji priėjo atsisveikinti su velione. Paskui artinosi ir gausingi svečiai, atvykę nusilenkti tai, kuri taip ilgai buvo jų tuščių pasilinksminimų dalyvė. Po jų ir visi namiškiai. Pagaliau prisiartino ir sena grafienės ekonomė, velionės vienmetė. Dvi jaunos mergaitės ją vedė už rankų. Ji nebeturėjo jėgų nusilenkti ligi žemės – ir vienintelė išliejo keletą ašarų, pabučiavusi šaltą savo ponios ranką. Po jos prie grabo nutarė prieiti Germanas. Jis nusilenkė ligi pat žemės ir kelias minutes gulėjo ant šaltų grindų, pabarstytų eglišakių kapojais. Pagaliau atsistojo, išblyškęs kaip pati numirėlė, pakilo katafalko laipteliais ir nusilenkė... Šį akimirksnį jam pasirodė, kad mirusioji pašaipingai žvilgtelėjo į jį, pamerkdama viena akimi. Germanas skubiai žengė atgal, kojos jam pasipynė, ir jis aukštielninkas brinktelėjo žemėn. Jį pakėlė. Tuo laiku apalpusią Lizavetą Ivanovną išnešė į priecerkvį. Šis įvykis valandžiukę sudrumstė niūrų apeigų iškilmingumą. Tarp dalyvavusiųjų kilo duslus šnibždėjimas, o liesas kamerheras, artimas velionės giminaitis, pakuždėjo į ausį šalia jo stovinčiam anglui, kad jaunasis karininkas esąs jos pavainikis sūnus, į ką anglas šaltai atsakė: „Oh?“

Ištisą dieną Germanas buvo nepaprastai suirzęs. Pietaudamas nuošaliame restorane, jis, priešingai savo įpročiui, labai daug gėrė tikėdamasis nuslopinti vidujinį sąmyšį. Bet vynas dar labiau kaitino jo vaizduotę. Grįžęs namo, jis nenusirengęs krito į lovą ir kietai užmigo. Pabudo jau naktį: mėnuo švietė į jo kambarį. Jis pažvelgė į laikrodį: buvo be ketvirčio trys. Miegas jam praėjo; jis atsisėdo ant lovos ir galvojo apie senosios grafienės laidotuves.

Tuo laiku iš gatvės kažkas žvilgtelėjo į jo langą ir tuojau pasitraukė. Germanas visai neatkreipė į tai dėmesio. Po valandžiukės jis išgirdo, kad kažkas daro duris į prieškambarį. Germanas manė, kad jo pasiuntinys, girtas kaip paprastai, pareina iš naktinio pasiūžimo. Bet jis išgirdo nepažįstamą eiseną: kažkas ėjo tyliai čiukšėdamas šlepetėmis. Durys atsivėrė, įėjo moteris balta suknia. Germanas palaikė ją savo sena žindyve ir nustebo: kas čia pasidarė, kad ji ateina tokiu metu? Bet baltoji moteris, slystelėjusi, staiga atsidūrė priešais jį, – ir Germanas pažino grafienę!

– Aš atėjau pas tave prieš savo valią, – prabilo ji tvirtu balsu, – bet man įsakyta išpildyti tavo prašymą. Triakė, septynakė ir tūzas laimės tau iš eilės, – bet tik su sąlyga, kad tu per parą nestatysi daugiau kaip vienos kortos, o po to iš viso nebeloši per visą savo gyvenimą. Atleidžiu tau mano mirtį, bet užtat tu turi vesti mano auklėtinę Lizavetą Ivanovną...

Su tais žodžiais ji tyliai apsigręžė, nuėjo į duris ir dingo šiurendama šlepetėmis. Germanas girdėjo, kaip trinktelėjo priebučio durys, ir pamatė, kaip kažkas vėl pažvelgė į jo langą.

Germanas ilgai negalėjo atsipeikėti. Jis išėjo į kitą kambarį. Jo pasiuntinys miegojo ant grindų. Germanas vargais negalais jį prižadino. Pasiuntinys buvo girtas, kaip visuomet: iš jo nebuvo galima nieko sužinoti. Priebučio durys buvo užrakintos. Germanas grįžo į savo kambarį, užsidegė žvakę ir užrašė savo regėjimą.

9 Dirbtinis jausmų rodymas (pranc.)