Ismailas ir Anu. Kadaise jie buvo man visa tikrovė. Tuomet aš naktimis šaukdavau, nors be balso. Jiedu buvo tokie dideli, kad užimdavo visas kertes, visas landas, bet su jais rasdavosi šviesa, kuriai užgesus pati nepasiekdavau jungiklio, – tada suvokiau, jog priklausau nuo jų šviesos. Jiedu buvo tokie dideli, kad aš sykiu su jais pasaulyje neišsitekau. Tikrai. Atsisėdusi prie stalo nusilupt apelsino, žinodavau, kad galiu padaryti žievėj keturis rėžius ir žievė lengvai nusilups, – šitaip lupdavo mano motina. Bet taip pat žinojau, kad galiu nupjaut žievę ilga spirale ir paskui trumpam užsimaut ją ant riešo tarsi apyrankę, – taip lupdavo mano tėvas. Kai mama sakydavo, kad vanduo atgaivesnis įlašinus rožių žiedlapių esencijos, tėtis atitardavo, kad vanduo skanesnis įlašinus rožių žiedlapių esencijos, – mano tėtis, kuris užmaudavo man ant riešo apelsino žievę tarsi apyrankę. Apelsiną galima lupti dvejopai, bet aš dvejopai lupt negaliu, bent jau to paties apelsino, tikrai negaliu, todėl ilgai sėdėdavau prie stalo, o už sienų dėdavos visokiausi dalykai, į kuriuos aš nesikišdavau, nes nemokėjau gyventi vienam pasauly su savo tėvais. Nepajėgiau.

Bet dabar rugpjūtis, aš jau didelė, o jie sumažėję iki mano didumo. Tačiau pasauly tiek daug visokiausių dalykų, tiek daug jaunų žmonių – mano ūgio, panašių į mane, ir šiandien aš jau neieškau to, kurio valiai galėčiau paklusti, kurio šešėlyje pasislėpčiau, už kurio užsiglausčiau, kuriame galėčiau prapult ir numirt. Dabar, jei nakčia šaukiu – pabundu, dabar gyvenu savo gyvenimą ir mažai ko bijau. Dabar galiu pasisodinti savo tėvus kaip lėles, su kuriom vaikystėj žaidžiau, ir verkiu retai, nes žinau, kad džiaugsmas ir liūdesys visuomet greta. Naktį pabudus jaučiu kojas po apklotu, jaučiu, kaip jis apgula kojas, man tai patinka ir aš šypsausi. Paprastai man nebūna šalta ir ryte aš jaučiuosi gerai. O kai šaukiu per miegus, prie atvirų durų atsiranda mama baltais naktiniais marškiniais, kaip prieš daugelį metų atskrisdavo dantukų elfas, ir tada nežinau, ar ji gyva, bet ji išgirsta šauksmą, kurio pati negirdžiu, o mėnulis tvieskia į mano kambarį, visa nuspalvindamas melsvai, ir man norisi apžiūrėti spintas, bet nieko nematau. Kartais man noris panirti po vandeniu, atsidurt tarp žuvų ir koralų, tačiau nepanyru. Aš žaidžiu ant kranto, pažiūrėkit, kaip aš žaidžiu.

Mano namų sienos storos, buto rakto niekas neturi, net mano sesuo, o sienos čia – dangaus spalvos, aš pati jas nudažiau, bet dabar į jas žiūriu rečiau nei anksčiau. Ketvirtame aukšte gyvena vyras indas – aš gimiau jo šalyje, jis buvo ten, kur gimiau tada, kai gimiau, – daugiau niekas iš šio šalto miesto, niekas. Man jis panašus į liūtą. Kibirkštys ir karštis, kibirkštys ir šiluma, kibirkštys – ir aš jau ne viena. Vyras indas man sako: mudu vienodi – aš ir tu, mudu čia svetimi ir kitur svetimi. Kartais aš sėdžiu tylutėliai, graužiu žalią obuolį, o vyras indas ketvirtame aukšte ruošia indišką patiekalą, gardina galybe prieskonių, skrudina aliejuje cinamono lazdelę ir net gvazdikėlius, valgio kvapsnis pasklinda laiptinėje, prasiskverbia ir pro mano duris, o po valandėlės vyras indas nuliuoksi laiptais žemyn – kaip vaikas, pagalvoju sau ir nusiplaunu dar vieną žalią obuolį ir jei nusiplaunu blogai, tai nieko tokio. Jis lekia žemyn, lekia greičiau nei kiti, o aš sėdžiu sau tylutėliai. Matau jį pro langą, paskui jis paskambina man ir pakviečia pasivaikščioti, nors dangų jau dažo melsva juozgana. Sykį jis man pasakė: kai buvau vaikas, vieną rytą atitraukiau užuolaidas ir išvydau už lango aukščiausius kalnus, – tuomet man dar neūžė ausyse. Mudu vaikštinėjam per lietų po statybų pastoliais, juokiamės ir jis nepasako man nieko gražaus. Jis sako: sykį ten girdėjau sniegą tirpstant, bet ne visada tai girdėdavau, ten perskaičiau ne vieną šimtą knygų puslapių. Aš jam sakau: vienąkart nesupratau eilėraščio, bet paskui tu man jį perskaitei, tada aš jį supratau, bet supratau tik tą valandėlę. Tačiau aš žinau, kad prieš išsiskirdami mudu pradėsim kalbėt apie mirtį, šaukti vienas ant kito, kad būtų lengviau išeiti. Aš jam sakau: tu buvai ten, kur gimiau tada, kai gimiau, vadinas, nuo pat pradžių dėlionė teisingai dėliojosi. Ir aš jau nebijau taip, kaip bijodavau anksčiau – netgi dieną. Aš surenku juodus jo plaukus nuo savo sofos ir išmetu, nes žinau, kad jų ir vėl atsiras.

Mano namų sienos storos ir aš pati sprendžiu, ką įsileisti vidun. Žiema truko ilgai, rodės, nė nesibaigs. Žiemą buvo atėjęs vyras, panašus į kiaunę, atnešė man savo katę, tuo metu ir balkoną remontavo, tad už lango lipinėjo vyrai, o katė draskė mano sofą, palaidinukę, murkė, kai paėmiau ją ant rankų, naktį numėtė nuo pianino medinius žvėrelius, atkėlė nuotako dangtelį, o vamzdyje buvo galybė visokių spalvų ir visokio ilgio plaukų. „Kiaunė“ paskambino ir paklausė, kaip katė: esu pačioje viršūnėje, todėl klausiu, kaip mano katė, o aš atsakiau: pasiimk savo katę ir užeik pažiūrėti, kas dedasi. Bet jo jau nėra. Nuo tol prabėgo nemažai laiko ir mano draugai žino, ką turiu galvoje, sakydama, jog nevalia peržengt ribų – ypač iš pradžios, nes jei iš pradžios nenurodysi ribų, vėliau jau nebegalėsi jų nubrėžti. Kažkuriuo metu aš nustojau rakinti duris du kartus, kartais išeidama palieku atdarą langą, nors gyvenu gana žemai ir kambarys, kuriame mėnulis melzganai nutvieksdavo visus mano daiktus, visai be durų – tik anga, kurioje matydavau savo motiną. Vyras indas dar jaunas, elgiasi kaip vaikas, o aš ir už jį jaunesnė, kartais pasibaisiu savo jaunumu, bet noriu užmiršti visus bergždžius dalykus ir išlaikyti atminty vien tik tai, ko reikia. Galimas daiktas, taip ir padarysiu ir nustosiu vaizduotis, kad kūne auga navikai, žodžių ieškosiu savo aplinkoje ir viskas bus puiku, o jei su saulėgrąža namuose atsiras mažų vabaliukų, tai nieko tokio. Vyro indo buto langai lygiai tokie, kaip mano, pro juos aš matau pažįstamus medžius – tik iš aukščiau ir iš toliau. Ir žaidžiu ant kranto, pažiūrėkit, kaip aš žaidžiu.