Praėjus trims dienoms po žemės drebėjimo, ponas Irtas išsivežė mus į mokyklinę ekskursiją. Iš Entralos, visai už miesto, toliau, negu mes kada nors buvom nuvykusios. Pradžioje jis mums nesakė, kur važiuojame, tik paaiškino, kad parodys, kiek žalos gali pridaryti žemės drebėjimas. Keliavome mokyklos autobusu menkesniais ir menkesniais keliais, Irva ėmė vis labiau nerimauti, ilgėjosi namų ir jau suabejojo, ar dar kada nors pamatysime Entralą. Bet aš širdyje jutau džiaugsmą, tarsi toldama kiekvieną akimirką būčiau augusi – plėčiausi per išlinkusias Žemės rutulio platybes.

– Tiek visko gali pamatyti, – sakiau aš Irvai. – Atsimerk, žiūrėk pro langą, žiūrėk va ten! Žiūrėk va ten!

Bet Irva buvo kietai užsimerkusi.
– Kiek mes važiuosim? – vis klausinėjo. – Kiek, Alva, kiek dar liko? – O paskui ramiau: – Man nesaugu, atrodo, kad bet kurią akimirką galiu pargriūti, mane pykina.

Išlipusi iš autobuso, ji vėmė, man teko stumte išstumti ją pro duris, tarsi tas autobusas būtų buvęs vienintelis įrodymas, kad ji grįš namo, vienintelis įrodymas, kad Entralos miestas dar tebestovi.

– Noriu namo, – sakė ji. – Noriu namo.
– Gana, Irva, – kalbėjau. – Laikykis.

Laikykis, sakiau aš jai, bet ji negalėjo laikytis, niekada negalėjo. Net ir tuo metu, kai stengėsi, visada šiek tiek atsilikdavo, bet ne beviltiškai, tada dar ne. Taip, būtent nuo šios mokyklos ekskursijos tarp Irvos ir manęs prasidėjo atotrūkis.

Klasė ėjo paskui poną Irtą į mišką, Irva laikėsi įsitvėrusi mano suknelės užpakalio, nedrįsdama pakelti akių. Ir tada mes pagaliau pamatėme. Tai turėjo vardą, buvo vadinama Šimakinu, pasak pono Irto. Įėjome vidun atsargiai statydami kojas, nosinėmis prisidengę veidus (bet vis tiek dar keletą dienų mums iš nosies varvėjo snarglys kraupiais juodais dryžiais). Kokia niūri, amą praradusi buvo mūsų moksleivių grupė. Paisydami draudimo eiti į pasvirusius namus, kad jie nesugriūtų mums įėjus, pro pakrypusius langus žvelgėme vidun į tamsius kambarius, kur mums dingojosi, kažkas juda. Šimakine, pilname rūdijančių automobilių ir dviračių, kai kas net apsiverkė.

Tai buvo miestas visai be žmonių.