„Apie trapesnį indą, undinėlę ir kiauliaganį, apie atkeliamus vartus ir nakties slėnį“ 

Šiame romane, antrojoje Eglės Sakalauskaitės knygoje (pirmąją – apysaką „Žalčių karalienė“ – „Versus aureus“ leidykla „Debiutų“ serijoje išleido 2006 m.), pasakojama apie Lietuvos, daugiausia Vilniaus krašto, dvarų ir dvarelių gyvenimą XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Tačiau ne buities autentika kūrinyje yra svarbiausia: tai laikas, kai visuomenės ir pavienių žmonių sąmonėje vyko radikalūs pokyčiai, keitėsi socialinė sankloda, griuvo ir formavosi naujos kultūrinės, dvasinės, galiausiai dorovinės vertybės. Dviejų žmonių – bajoraičio Vladislovo Chvainickio ir jaunos rašytojos, Chvainckių namų mokytojos Elzės Ostrovskytės – meilės istorija yra nelyginant ano meto kultūrinių idėjų ir gyvenimo būdo koncentratas, sutelktas laiko dvasios vaizdinys: skausmingas moters asmens laisvės įtvirtinimas, menininko pareigos ir pašaukimo dilema, beatodairiška meilės aistra ir savęs išsižadėjimas, Svetimo ir Kito tapsmas Artimu.

Sudėtinga kūrinio struktūra – į romaną įterptas vidinis romanas, parašytas neva pasakojamų įvykių veikėjos, taip pat už pagrindinio teksto likę užrašai bei impresijos – savaip liudija žmogaus dvasios tapsmo sudėtingumą, nevienalaikę ir nevienalypę kuriančiojo sąmonės būtį ir prigimtį.