Apatinė moters lūpa suvirpėjo, bet jo tai nenustebino, juk ir pats po oda jautė susijaudinimą, nuo burnos sklindantį po visą kūną. Vos jis tai pajuto, moteris išslydo iš bučinio ir iš glėbio; akimirką jis pamanė, kad gal apsiriko – vien nesusipratimas ir jo įkyrumas. Bet ji paskubomis ge­sino peleninėje cigaretę, ir dabar jau pati, virš jo palinkusi, švelniai ėmė mygti prie atlošo. Jai bučiuojant ir jos rankoms vėl sėlinant po marškiniais, jis viena ranka laikė apglėbęs moters liemenį, juto šone suknelės spaustukus, juos atsegė, ir pirštai nuslydo maloniai švelnia apatinio sijono medžiaga, paskui oda.
– Ar man nusirengti?
--
Žvangantys raktai ir džerškančios spynos, nuolat rakina­mos už nugaros, panardino Mejerį į tam tikrą bejėgiško jau­dulio būseną. Jis ištiesė ranką Hansui Arbogastui, esančiam be antrankių, ir prisėdo. Paskui atrėmė portfelį į kėdės koją ir nužvelgė savo ginamąjį. Kalėjimo drabužiai buvo tokie neįprasti akiai, kad jis turėjo labai stengtis pernelyg įdėmiai nespoksoti į Arbogastą. Švarkas ir kelnės iš šiurkštaus mė­lyno ruoželinio audinio. Švarkas su raudonomis juostomis ant rankovių. Jo žvilgsnis, pamanė advokatas, ramus. Arbogastą užvaldžiusi pastarojo meto įtampa pamažu slūgo, regimai iš jo traukėsi. Mejeris galėjo pamanyti, kad vyras jau bepradedąs apsiprasti su padėtimi.
– Jums patinka naujasis mano kostiumas? Raudonai žen­klinami kalinių drabužiai. Dar būna balta spalva, skirianti tardomuosius, ir geltona, kuria žymimi pavojingi nusikaltė­liai, papildomai kalinami pasibaigus bausmės laikui.
– Kaip jūs laikotės?
Arbogastas nusišypsojo ir gūžtelėjo pečiais. Tarsi tai būtų svarbu. Katrina pasakojo, kad motina nuo tada, kai vakar buvo paskelbtas nuosprendis, nebekalbanti. Visus pusantrų metų ji šeimininkavo užeigoje ir lyg niekur nieko kas savaitę lankė jį kardomajame kalėjime. Nors lankytojai užeigą paliko, ji ištvėrė. Kai jis kartą bandė paaiškinti, kas nutiko, motina nutraukė jo kalbą ir pasakė nenorinti nieko apie tai žinoti.
– Šiandien buvo atėjusi mano žmona, – galiausiai pra­tarė Arbogastas.
--
– Manau, visai tikėtina, kad aukos kaklas galėjo patirti jėgos poveikį. Tik to neįmanoma įrodyti. Išgirdusi tokį pasakymą publika ėmė kuždėtis. Akimirką Arbogastas pakėlė akis, ir jos susitiko su patologo žvilgsniu. Šmitas-Vulfenas tol smalsiai stebeilijosi jam į akis, kol Arbo­gastas galop nugręžė žvilgsnį į šalį. Paskui teisėjas patologui leido eiti, padėkojo visiems ekspertams už bendradarbiavi­mą ir suteikė žodį prokurorui.
– Atsižvelgdamas į esamą situaciją manau, kad nėra tiks­linga dar kartą gilintis į Hanso Arbogasto asmenybę, tai yra komentuoti ankstesnius jo teistumus.
Dr. Ansgaras Kleinas tam pritarė ir paskui kreipėsi į eks­pertus tardamas:
– Ginamojo vardu dėkoju jums, kad sutikote neatlygin­tinai atlikti šį darbą.
Kai po tų žodžių publika ėmė ploti, teisėjas Lindneris paprašė laikytis rimties. Teismo salėje šitokie dalykai esą ne­leistini. Paskui pridūrė:
– Teisminį tyrimą skelbiu baigtą. Rytoj bus klausomasi baigiamųjų pasisakymų.