– Nė vienas vyras pasaulyje, – aiškino jis man, – nenorėtų šitokio vargo – rūpintis žmonos giminaite, o dar tokia, kaip tu: tingine, atgrubnage ir pasipūtėle, vengiančia bet kokio juodo darbo. Mano namuose iš tavęs – jokios naudos. Man regis, iš tavęs išeis niekam tikusi žmona ir dar labiau netikusi vergė. Vargšas tas vyras, kurį man pasiseks įkalbėti vesti šitokią, kaip tu.

Kaliopė kaip įmanydama prašė jo elgtis su manimi maloniai, tačiau nieko nepešė. Tokios moterys, kaip aš, jam labai nepatiko. Po motinos mirties mano sesuo, nors ir pavadinta vienos iš mūzų vardu, bet niekuo į ją nepanaši, ėmėsi daugelio namų priežiūros pareigų, o aš, likusi be motinos, augau nevaržoma ir laisva kaip vėjas. Tėvą labai žavėjo mano kalbos, tad jis leisdavo man eiti į turgaus aikštę klausytis Išminčiaus Talio – vieno iš protingiausių pasaulio astronomų – paskaitų. Talis buvo lankęsis Egipte, kur su aukščiausiais žyniais mokėsi pažinti žvaigždes ir numatyti Saulės užtemimus, – todėl, kol nebuvo surašęs formulių, pagal kurias tokius dalykus galima apskaičiuoti, atrodė panašesnis į stebukladarį nei į mokslininką. Iš Talio išmokau geometrijos pagrindų, nes jis sakydavo, jog labai svarbu esą suvokti erdvę, kurioje telpa visa kas. Jis mums parodė, kaip pagal šešėlį galima išmatuoti daikto aukštį. Jis tikėjo, jog dievai slypi visa kur – tai esanti nenusakoma proto galia, įkvepianti dvasią tiek gyvoms būtybėms, tiek ir gamtos jėgoms. Ištisas valandas jis mums dėstydavo, jog tarp gyvenimo ir mirties nesą jokio skirtumo; būdama trylikametė, aš vargiai įstengiau suvokti jo aiškinimus ir ligi šiol jokiu praktiniu ar racionaliu požiūriu to nesuprantu. Man be galo pasisekė, kad dar gavau pasiklausyti paskutinių jo paskaitų, nes tuo metu jis jau buvo labai senas. Jis mirė, kai man sukako keturiolika – penkiasdešimt aštuntosios olimpiados metais, – sėdėdamas kėdėje ir stebėdamas sporto varžybas. Iš jo aš išmokau dėstyti savo argumentus, nuosekliai ir racionaliai kelti klausimus ir taip atkakliai skintis sau kelią pro nesuvokiamų, abstrakčių minčių brūzgynus, kol supratimas išsiskleis priešais mane kaip saulės spindulių palytėta gėlė.

<...>

Po Margosios stojos skliautais, ištapytais istorinių mūšių tarp graikų ir svetimšalių priešų scenomis, viršum minios pamačiau kyšančią galvą juodais garbanotais plaukais. Tos galvos savininkas ramiai ir nejudėdamas stovėjo priešais milžinišką paveikslą, vaizduojantį Maratono mūšį, ir atrodė veikiau priklausąs tam vaizdui nei priešais besibūriuojantiems ir jo dėmesį besitikintiems patraukti žmonėms. Jis tylėjo ir iš pažiūros susikaupęs klausėsi, kas jam sakoma, tačiau mintimis klaidžiojo kažkur toli. Keletas vyrų, vienas kitą pertraukinėdami ir mojuodami rankomis, kažką karštai jam aiškino, – matyt, ginčijosi ar teikė kokius reikalavimus, – bet jis tik žvilgsniu peršokdavo nuo vieno kalbėtojo prie kito. Alkibiadas iškėlė ranką ir pamojavo, kad atkreiptų jo dėmesį, ir jis viršum ginčininkų galvų pažvelgė į mus, susidūrė su mano žvilgsniu ir kelias akimirkas įdėmiai mane stebėjo. Jo veidas atrodė lyg marmurinis. Rankos mostu atsisveikinęs su ginčininkais ir prašytojais, jis žengė mūsų pusėn. Buvo visa galva aukštesnis už mane, nors ir avėjau storapadžiais sandalais. Turėjo pailgą veidą, gilias skvarbias rudas akis ir tokią tiesią nosį, kad atrodė lyg nubrėžta su matematiko liniuote. Ėjo tiesiai ir ryžtingai. Jo veidą rėmino trumpa juoda garbanota barzdelė. Tie šaipūnai komikai, pravardžiavę jį Svogūngalviu dėl pailgo veido ir stambios galvos, aiškiai persistengė. Man jis pasirodė gražus ir didingas.

Priėjęs nenusišypsojo ir tik trumpai dirstelėjo į Alkibiadą.

– Ar čia toji mergina, apie kurią kalbėjai?

– Taip, tai mano žmonos sesuo, Aspasija iš Mileto. Grįždamas iš tremties į Atėnus, per savo gerą širdį pasiėmiau ir ją drauge. Dabar esu jos globėjas.

Alkibiadui sunkiai sekėsi nuduoti, neva rūpinąsis mano likimu, tačiau jis baiminosi, kad jei Periklis supras, kokia pabaisa iš tiesų jis mane laikąs, tai planas manęs atsikratyti niekaip neišdegs. Periklis nieko nesakydamas įsistebeilijo į mane, o aš, pamiršusi visus savo svainio nurodymus, savo ruožtu pažvelgiau jam į akis.

Alkibiadas, aiškiai susinervinęs, pridūrė:

– Vyliausi rasiąs jai padorų vyrą, tačiau per tą įstatymą, kurį sugalvojai, kol buvau išvykęs, joks Atėnų pilietis negali jos vesti.

– Ką gi, nieko nepadarysi, – ramiai, lyg aptarinėdamas oro permainas, tarstelėjo Periklis. Beveik nekreipdamas dėmesio į Alkibiadą, jis paėmė mane už parankės ir nusivedė su savim. Nespėjau nė atsigręžti, tik pati sau nusišypsojau, vaizduodamasi, kaip iš netikėtumo ištįso Alkibiado marmūzė. Tik po kelių akimirkų susivokiau, kad pats galingiausias žmogus Atėnuose kažkur mane veda ir kad turėčiau bent išsigąsti to, ką jis ketina su manimi daryti. Bet kažkodėl jo nebijojau. Jaučiausi esanti jo globoje, nors pati nežinojau kodėl.

Kartu su Mere riedėdamas karieta į Brumholą, Elginas atskleidė jai savo ateities planus. Pats karalius Jurgis buvo jam pasiūlęs kreiptis dėl ambasadoriaus Konstantinopolyje pareigų, ir buvo panašu, kad jis jau paskirtas. Merė nesusizgribo nė ką sakyti. Nejau Elginas vien dėl pramogos ją mergino, ketindamas netrukus palikti nusivylusią ir sutrikusią, o pats leistis vykdyti naujųjų savo priedermių? Bet Elginas netruko išsklaidyti jos nerimą.

– Ketinau artimiausiu metu pasikalbėti su tavo tėvu, Mere, tik norėjau pirmiausia iš tavęs pačios sužinoti, ar sutiktum apleisti saugų ir patogų šeimos prieglosbstį ir lydėti mane į Rytus?

Bet, prieš leisdamas jai atsakyti, jis iš pradžių išsamiai paaiškino, koks svarbus esąs tas postas. Napoleono ketinimai niekam jau nebesą paslaptis. Jis siekia išplėšti iš britų Indiją, užgrobti ir užvaldyti visus prekybos kelius į Rytus, šitaip pakirsdamas Anglijos ekonomiką maitinančias gyvybės gyslas, be to, dar ir suskaldyti Otomanų imperiją. Šitaip didžiulė dalis pasaulio išteklių atsidurtų prancūzų rankose. Anglijos ekonomika būtų sužlugdyta, ir karalius nebepajėgtų užtikrinti nei savo tautos saugumo, nei gerovės.

– Anglijai žūtbūt reikalinga sąjunga su turkų sultonu, kad užkirstume Napoleono užmačioms kelią, – dėstė toliau Elginas. – Būdamas savo šalies patriotas, aš jaučiu pareigą bent nedidele dalimi prisidėti, kad būtų išsaugotas mano tautos saugumas. O atlikdamas šią istorinę misiją, šalia savęs norėčiau matyti būtent tave, Mere Nisbet.

– Sere, bet škotei merginai, kuri myli savo šeimą, tai labai tolima kelionė!

Teisybė – jinai iki ausų buvo jį įsimylėjusi. Be to, nuo pat paauglystės Merė svajojo apie romantiškus nuotykius. Ir štai šitas žavus vyras būtent tai jai ir siūlo, podraug prašydamas jos rankos. O vis dėlto būtinybė sukurti sau, savo vyrui ir galbūt – savo vaikams namus tolimame turkų krašte atrodė jai kiek pernelyg drastiškas gyvenimo pokytis.

Elginas netrikdė Merės apmąstymų. Jiedviem atvykus į Brumholą, jis padėjo jai išlipti iš karietos, netardamas nė žodžio, kol abu per įspūdingą paradinį įėjimą įžengė į vidų. O tada, vesdamas ją plačiais rūmų koridoriais, jis ėmė užtikrintai kalbėti apie jųdviejų ateitį, apie visą pulką sveikų, raudonskruosčių vaikučių, kurie galės čia augti ir klestėti, rūpestingai prižiūrimi Merės ir jo paties, o karštai mylintys jų seneliai gyvens netoliese. Vos tiktai jis baigsiąs savo diplomatinę tarnybą, visos šios svajonės netruks tapti tikrove.

– Ponas Harisonas, mano architektas, įkvėpė man aistringą sumanymą dėl dar vienos, gretutinės, misijos Rytuose, ir aš tikiu, Mere, kad ji ypač svarbi mūsų šalies ateičiai. Otomanų imperija šiuo metu, kaip žinai, yra užėmusi Graikiją. Atėnai, tas istorinis demokratijos lopšys, tas Periklio miestas, dabar lenkiasi sultono valiai ir dreba prieš jo statytinius. Gavęs sultono leidimą ir subūręs mokslininkų, menininkų ir nagingų savo amato meistrų komandą, galėčiau padaryti puikias unikalias pačių įspūdingiausių graikų architektūros paminklų kopijas. Tu tik pagalvok, Mere! Juk kiekvieną puošybos elementą, pradedant neprilygstamomis šventyklų kolonomis, atbrailomis, frontonais ir baigiant įspūdingomis dievų statulomis ar net paprasčiausiais namų apyvokos rykais, galima nukopijuoti – išlieti iš gipso ar bent nupiešti, ir pargabenti į Angliją, kad mūsų menininkai, architektai ir meistrai turėtų iš ko mokytis ir kuo sekti. Mano ambasadorystė įeis į istoriją ir dėl didžiulių nuopelnų Didžiosios Britanijos menui! Mudu drauge imsimės atsakomybės lavinti šios tautos skonį.

Šitaip Elginas degančiomis akimis klojo savo būsimai nuotakai didžius ateities planus. Merė matė vyrą, kurio romantiški troškimai pranoko netgi jos pačios. Ji suprato, kad jos norai – tiesiog mergaitiški ir egoistiški, tuo tarpu jis trokšta ne tiek suteikti džiaugsmo sau, kiek pakeisti visą aplinkinį pasaulį. Elginas užsidegęs siekė dar patobulinti vieną svarbų nacionalinio britų charakterio bruožą, praturtindamas ir taip jau pranašesnę jų prigimtį subtilia puikiausių žmonijos istorijoje sukurtų meno vertybių pagava.