„Audrapaukščio monologas“ 

„Dažnas Tomo Taškausko – pirmojo mūsų „Debiutų“ serijos poeto – eilėraštis primena vėjo pėdsaką ant vandens. Gana aiškiai matomą, žaismingą, tačiau čia pat ir nykstantį, tik liūdną laikinumo įspūdį paliekantį. Jeigu mokėčiau kalbėti aiškiau, pasakyčiau, jog tai – gyvenimo, pasaulio, mūsų laiko mįslingi, įspėjantys ar net pranašingi ženklai jaunoje poetinėje sąmonėje.

Vis dėlto ne viskas šiame rinkinyje taip jaunatviškai nekalta ir natūralu: esama gilaus konstruktyvumo – poetiniam įspūdžiui kurti pasitelkiamas atsimenantis, žinantis, jau šiek tiek literatūrinės patirties sukaupęs Logos.

Nežinau, beje, ir neklausiau, ar Tomas Taškauskas yra bent kiek domėjęsis struktūralizmu ir dekonstrukcija. Į pasaulį jaunasis poetas žvelgia taip, tarsi pirmą kartą jį matytų: su nuostaba, smalsiai, retkarčiais net įtariai, ne visiškai pasitikėdamas savųjų įspūdžių tikrumu. Tačiau tai nėra nustebusio vaiko žvilgsnis – veikiau intelektualaus jaunuolio, kuriam vizualinis, emocinis ar net mitinis pažinimas dar toks patrauklus, dar toks šviežias, tarsi šalia tavęs kur nors parkelyje galėtų prisėsti Senojo Testamento pranašas, o prekybos centre pasikartotų Mišių aukos misterija.

Iš tikrųjų sakau jums – T.Taškausko mitologemose esama švaraus intymumo, šilumos, lyg ir kokio asmeniškumo, kai į visiems gerai žinomus mitų (ar istorijų) veikėjus, tikrai ne herojus, žvelgiama tuo tarsi pirmą kartą reginčiu žvilgsniu, dar nenusvetimėjusiu nei čia ir dabar išsipildančiai realybei, nei pasaulinei kultūrai ar tautos istorijai, galiausiai tradicinei katalikų religijai.

Kadangi nedovanotinai išsiplėtojau, į du – ir pačius svarbiausius! – dalykus įsižiūrėti siūlau pačiam skaitytojui. 1) Kaip iš gana modernistinio ir gana formalaus žaidimo formomis bei ženklais T.Taškausko eilėraščiuose gimsta tikra poetinė žaismė, sukelianti stiprią estetinę pajautą. 2) Ką jaunajam poetui reiškia vieta ir vietovė? Tik pridursiu, jog labai džiaugiuosi dėl stipraus T.Taškausko įsišaknijimo gimtinėj, giminėj, jo eilėraščiuose aiškiai jaučiamos etninės priklausomybės. Vietovė – žmogiškųjų prasmių saugi vieta, gyva ir saugi tradicija. Ir galiausiai sakau: T.Taškausko „Audrapaukščio monologas“ – tai jauna poetinė sąmonė, ji dar labai guvi, dar labai imli tikrovės įspūdžiui, gyvenimo detalei, norinti ir žaisti, ir išsiilgusi gamtoje, žmoguje, mene slypinčios žaismės, t.y. grožio. Ir kalbos pasaulis tai sąmonei dar gyvas, dar nedekonstruotas, anaiptol neišvaikščiotas. Į kalbą žiūrima kaip į savo kūrybos, raiškos partnerę, patikimą poetinį žaidimų dalyvę ar net draugę.

O svarbiausia – dar nesama intelektualinio nuovargio, to mūsų „klasikai“ būdingo išminties skepsio, priepuoliais pasikartojančio pasišlykštėjimo tekstu ir savuoju amatu.

„Audrapaukčio monologas“ – netikėtai šviežias: žaidžiantis ir žaismingas, o kartu – konstruktyvus... Tokia poetinė būsena vargu ar gali tęstis ilgai, – tai tik jaunystės privilegija. Daugelyje formos lyčių, įvaizdžių, asociacijų ir metaforų jau galime įžvelgti būsimą patirties, kalbos, dvasios konfliktą, būsimą poetinės sąmonės pertrūkį, vadinasi, – gylį ir dramatizmą, būsimą prasmės dramą.“

Literatūrologas Justinas Kubilius