Ištrauka iš interviu su rašytoju savaitraštyje Literatūra ir menas 2010-04-09 nr. 3279

Raimondas Kašauskas: „Kito gyvenimo aš neturiu...“

Su RAIMONDU KAŠAUSKU kalbasi JOLANTA SEREIKAITĖ

Prozininkas Raimondas Kašauskas rašo trilogiją apie savo amžininko likimą sudėtingais pokario ir sovietiniais laikais. Tai ne tik epochos analizė, bet pirmiausia žmogaus jausenos atkūrimas. Jau išspausdinti du trilogijos romanai „Laukimas“ ir „Badmetis arba žali akiniai arkliams“. Su rašytoju RAIMONDU KAŠAUSKU apie jo kūrybą ir požiūrį į visuomenę, Lietuvą, gyvenimą, vertybes, literatūrą, žemaitiškumą kalbasi JOLANTA SEREIKAITĖ...

Jūsų trilogijoje, kaip ir visoje kūryboje, vyrauja lėta laiko tėkmė, į romanus tenka įsijausti kaip į prustiškąją prarastojo laiko analizę.

Vieni autoriai mėgsta greitą veiksmą, kiti – ramų pasakojimą, o postmodernizmas net mikliai žaidžia įvairiais kultūros dalykais. Mano rašymas – arčiau realizmo. Esu lėto būdo, lėtos mąstysenos, man toks rašymas patinka. Mano romanuose veiksmo nėra daug, siužetas – neryškus. Mėgstu ką nors aprašinėti. Tačiau bandau aprašymą pakylėti nuo žemės, sudvasinti, įtraukti veikėjų emocijas. Išties Marselį Prustą skaičiau daug vėliau nei pats pradėjau rašyti ir pamačiau nuostabų dalyką –­ kasdienius dalykus jis įjungia į laiko tėkmę, kur veiksmo beveik nėra, bet ten sutelkta tiek daug gyvybės ir gelmės.

Esu apie pokario laikotarpį prisiklausiusi dramatiškų pasakojimų: apie nužudytų partizanų lavonus viduryje gatvės ir taip toliau... Jūs tą laikotarpį kai kur vaizduojate netgi, sakyčiau, lyriškai.

Buvo baisių dalykų, ko tik nebuvo. Bet mes augome, mokėmės, svajojome, ėjome į šokius. Gyvenimas vyko, nors matei vežamus į Sibirą žmones. Man pasirodė, kad tas laikotarpis lietuvių literatūroje nėra iš vidaus atspindėtas. Jis parodytas labiau faktografiškai, arba iš vienos pusės, kaip tada, arba iš kitos, kaip dabar, net politizuojamas. Sovietų laikais buvo rašoma apie sovietinius didvyrius, bet tai buvo neteisybė, nes liaudis to nematė, ji gyveno kitaip. Tačiau tas pragyventas laikotarpis yra mano gyvenimas, kito aš neturiu. Man jau septyniasdešimt šešti metai, įsijungti į jūsų kartos verpetus nebegaliu. Ta prabėgusi laiko juosta driekiasi toli. Kitas dalykas – romanų pagrindinis veikėjas Vytis (vėliau – Vytautas) man labai artimas. Bet labai griežtą ribą brėžiau tarp to, ką pats prisimenu, ir jo. Nes jei pasiduosi savo sentimentų aprašinėjimui – bus lėkšta. Tuoj pat pajusi, kad tave „išnešė“ ant smėlio.

Prisiminimuose – visa galerija to meto asmenybių, beje, gyvų iš jų jau nedaug. Vienas personažas iš mano romano, Klemensas, tikras, jau miręs žmogus, jo beveik autentiški žodžiai sudėti į „Badmetį“, jie kadaise man padarė didžiulę dvasinę įtaką. Tai vienos žinomos šeimos atstovas, kurio gyvenimas tuo metu nelaimingai susiklostė.

Kodėl tas knygas rašau?.. Galiu jų ir nerašyti. Bet noriu pasakyti tai, ką mačiau, girdėjau, apie ką svajojau ne tik aš vienas, to buvusio laiko tėkmę parodyti. Nuplaukusio, nebesančio, ir šiurpas apima, kad visa gali pranykti. Kai važiuoju dabar pro tas vietas, sodybų, kur kadaise žmonės gyveno, vaikus gimdė, mirė patys, – nebėra. Tartum nieko nebuvo. Dykuma kaip po kokio mongolų antplūdžio, nušlavė viską kolchozai.

Man pasirodė, kad galbūt kai kurie personažai virsta simboliais, nes tarsi atspindi pagrindinio veikėjo pasaulėjautą, suvokimą...

Yra tos simbolikos, bet aš esu realistas. Žmogus, gyvenantis visuomenėje, turi pažiūras, papročius, hierarchinę padėtį. Šito negalima išvengti. Jis kaip socialinis tipas ir atspindi visuomenę. Galima sukurti anoniminį personažą, psichologinį. Bet man tai neįdomu.

Visus pažįstu iš to laikotarpio: iš Rusijos atsibasčiusius piktadarius enkavedistus, vietinius stribus, partizanus. Ir vėlesnio laikotarpio žmones. Ko nepažįstu, apie tai nerašau. Esu parašęs keletą romanų sovietų laikais, bet tada rašyta puse lūpų. Be to, gal ir pats dar nemokėjau visko išreikšti, o dabar, kai amžiaus galas artėja, kartais pavyksta pasakyti tai, ką noriu.

Paprastai galvoju apie tam tikrus to laikotarpio idealus. Daugelis mūsų prisiminėme nepriklausomą Lietuvą. O mūsų idealai buvo remiami nepriklausomos Lietuvos mąstysenos. Vyravo vos ne aušrininkų romantinė pasaulėjauta, kuri buvo mūsų dvasinis atsvaros taškas. Ir mano kūryboje labai dažnai pasirodo džiova sergantis, kaip iš Jono Biliūno laikotarpio, herojus. Mane traukė tokie pasiaukojantys savo tautai žmonės, o džiova atrodė netgi šitokia graži liga! Juk mirti džiova garbinga – paminklus statys.

Mokykloje oficialiai buvo svarstomas herojiškas Ostrovskio „Kaip grūdinosi plienas“ ir panašūs kūriniai, bet tie sovietiniai didvyriai į mūsų kartos dvasinį gyvenimą nebuvo įsileisti. Kai kurie dabar pakeiksnojami mūsų tarybiniai rašytojai vis dėlto buvo šiek tiek laisvesni, jų veikalai įdomesni nei kitos to meto gyvenimo sritys. Net iki keturiasdešimtųjų metų dalis komunizmo idėjomis tikėjusios kartos pamatė, kad ją apgavo, – žadėjo vieną, o davė kitą. Bet ne vieno dūšelė jau buvo parduota... Kai mes pirmąsyk pamatėme tuos rusų kareivius keturiasdešimtaisiais, – kaip jie apsirengę, koks jų lygis, – pasibaisėjome. O greit prasidėjo areštai, trėmimai, kurie palietė vos ne kiekvieną šeimą. Atmenu, žmonės laukė karo kaip išsigelbėjimo, ir kai danguje pasirodė vokiečių lėktuvai, mūsų kaimo žmonės verkė iš džiaugsmo, vienas kitą sveikino. Ir mes, vėlesni moksleiviai, nebuvome tokie abejingi, kaip manoma, karštai svarstydavome sudėtingas laiko problemas. Todėl ir mano aprašomo jaunuolio tipas – mąstantis ir nevulgarus, vengiu vulgarių aprašymų. Man įdomiau žmogaus jausmų analizė, ne tik pojūčiai.

Gal domėjotės psichoanalize?

Šiek tiek domėjausi, man tie dalykai pažįstami. Pasakysiu: visi šitie dalykai, visos tos filosofijos, pažįstami kiekvienam žmogui, netgi ne itin išsilavinusiam. Tik filosofai juos įvardija. O mes visi juk žinome viską. Ar surandame ten ką nors nauja? Ne, tai, ką atrandame tų mąstytojų veikaluose, yra tik atpažinimo džiaugsmas. Atpažįstame tai, ką jau žinome, jaučiame.

O literatūros kritika? Kaip kritikas gali būti objektyvus?..

Kritikas, pasitaiko, išvis nerašo apie kūrinius, kuriuos analizuoja!.. Nenuostabu, kad jis eina tik šalia, savo vaga. Kritika gyvuoja pagal savo dėsnius. Kaip ir kokia nors valdiška įstaiga, dirbanti sau. Ji tik kartais prisiliečia prie literatūros, kartasi ne. Kartais kritikai, kaip ir patys rašytojai, net kai kurių knygų neskaito, – tik patiems patinkančių ar savo draugų. O, sakykite, kaip galima per savaitę kokius šešis romanus perskaityti ir apie juos parašyti apžvalgą? Nežinau...

Kūrybos tikslas – sužadinti vaizduotę, mąstymą, patirtį. Jūs niekuomet netapsite toks kaip aš, o aš nepersikūnysiu į jus. Tai fiziškai neįmanoma. Suprantama, jausmai, emocijos gali ir sutapti, nes jos panašios. Ypač – vienos kartos žmonių. Profesijos, dvasinės struktūros irgi gali būti panašios.

Vaizduoju tai, ką savame gyvenime patyriau. Ir suvokiau, kad niekas iš esmės jame nesikeičia. Visos žmogaus problemos lieka tos pačios. Ir nesikeičia žmonių jausmai. Keičiasi tik meno išraiškos formos, buitis, technikos dalykai, gyvenimo būdas.

Kalbėjome apie Proustą. Labai svarbus stebėjimo momentas. Dėjimasis į širdį, į atmintį. Nuo pat vaikystės tartum jaučiau, kad reikės kam nors papasakoti apie savo gyvenimą. Ir tai mane skatino į viską žiūrėti atidžiau, gilintis. Bet rašant savo atmintimi, ypač vaiko patirtimi, negalima pasitikėti. Daug kartų viską tikrinu. Ne įvykius, – įvykis tarsi niekniekis, atsivertei knygą, enciklopediją, pasižiūri, patikrini datą, vietą. Svarbiau pati emocija. Dėl jos reikia kalbėtis su žmonėmis, tikrinti, ar taip gali būti. Ar po šitiek metų „neblūdinu“?

Nuolat nuvažiuoju į Žemaitiją, kur praleidau vaikystę, tą dvasinį paveldą ten jaučiu geriau. Išgirstu ką nors žemaitiškai kalbant ar dainuojant, ypač mane jaudina telšiškių ar plungiškių tarmė, nors ji ir gruboka, – taip gera širdyje pasidaro.

Jums nekilo noras rašyti žemaitiškai?

Ne, nekilo. Žemaitiškumas slypi visai kitur. Mąstymo, kalbėjimo struktūroje. Net poetą žemaitį visuomet atpažinsi, –­ nėra sentimentalumo, gal daugiau išoriško grubumo, racionalumo, paslėptų emocijų, dažniau pasišaipoma nei jaudinamasi, nerodoma savo vidaus. Neprisipažins, nepasakys, kad, tarkim, Jūs jam labai patinkate, nors iš tiesų patinkate. Gal ir yra koks nors istoriškai ar buitiškai susiformavęs žemaičio tipas?..

Man svarbu ne tik žmogaus siela, akių spalva, balso skambesys, bet ir jo aplinkos, fono niuansai. Tai, kas lemia vadinamojo žemaitiškumo esmę. Tamsesnės, intensyvesnės krašto spalvos, nes jis drėgnesnis, labiau laistomas jūros. Gal tai atspindi ir žmonių būdas? Nors tas žemaitiškas užsispyrimas veikiausiai yra tik tam tikras sukurtas stereotipas. Juk rašymas tarmiškai, mano galva, neturi perspektyvos – niekas tokių raštų neskaitys, nebent tik humoreskas. Tarmė tegali tik turtinti literatūrinę kalbą, bet ne ją, kaip ir pačią mažą tautą, skaidyti.