Tomas tikėjosi, kad ji paklaus, kaip einasi darbas sodyboje, bet ji net neprisiminė šios temos, ir jis už tai buvo dėkingas, nes jam jau bloga nuo galvojimo apie sodybą. Jis suėmė jai už rankos ir įsižiūrėjo į ją. Ji pažvelgė į jo akis taip, lyg kažko jose ieškotų.

- Ar tu mane myli? - paklausė ji.

Toks klausimas jį truputį suerzino, bet jis linktelėjo galva.

- Ir nori visada būti su manimi? - klausė toliau ji.

- Kiekvieną sekundę, kiekvieną dieną ir kiekvieną naktį.

- Aš galvoju apie Vilnių, - pasakė Marija. - Laikas ko nors imtis. Čia mes neturime ateities. Jei tavo tėvas sužinotų apie mus, jis pridau­žytų mus abu ir uždraustų matytis.

- Aš jau suaugęs, ir manęs tėvas nebegali mušti, o tu jam nebedirbi.

- Esmė yra kita. Jei tu mane myli, mes turime sukurti planą ir veikiai pabėgti.

- Taip, veikiai, bet ne tuoj. Aš nenoriu jų palikti tokiu sunkiu lai­ku. Be to, Vilnius dabar ne lietuvių rankose.

- Aš maniau, tau politika nerūpi.

- Žinoma, bet man rūpi Vilnius, ir aš nematau būdo, kaip mes ten patektume neperėję Lenkijos sienos. Galėtume palaukti ir pažiūrėti, kaip klostysis įvykiai po derliaus nuėmimo.

- Aš daugiau negaliu pasilikti su motina. Ji mane varo iš proto. Turėsiu susirasti kitą šeimą, kur galėčiau išeiti tuojau pat, ir galiu atsi­durti kažkur toli nuo čia, - ji ištraukė ranką ir pradėjo eiti.

Sunku galvoti tokią karštą dieną. Tomas su malonumu paieškotų kokio pavėsio, kuriame jie galėtų atsipūsti, o gal net pasimylėti. Jis negalėjo susikaupti mintims apie ateitį ir norėjo tokias kalbas atidėti kitam kartui.

- Ar tu turi pinigų? - staiga paklausė Marija.

- Turėjau, bet atidaviau tėvui, kad galėtų nupirkti medžiagų namo statybai. Otu?

- Turiu keletą sidabrinių rublių, kuriuos man davė tėvas prieš mir­tį. Jų pakaktų mums nuvažiuoti į Vilnių.

- Ar tu manęs nesiklausai? Vilniuje dar vyksta karas.

- Į Vilnių, Kauną, bet kur, kad tik pabėgtume iš čia.

- Tai turėtų būti tokia vieta, kurioje aš galėčiau studijuoti meną.

Marija susinervinusi pliaukštelėjo per prijuostę.

- Kas tau svarbiau - išvažiuoti su manimi ar studijuoti meną?

- Nesuprantu, kodėl tu taip kalbi. Aš ketinu tapti menininku, skulptoriumi, ir jei tu mane myli, turi mylėti ir mano darbą.

- Bet tu turi galvoti, kaip mes gyvensime ir maitinsimės, būdami taip toli. Ar tu apie tai pagalvojai?

- Žinoma. Dieną aš mokyčiausi, o naktį dirbčiau. Tu sakei, kad irgi galėtum dirbti.

- Bet kur mes gyvensime?

- Nusisamdysime kambarį.

- Kartu?

- Taip pigiau nei gyventi skyrium.

- Bet niekas nenorės mums išnuomoti kambario, kol mes būsime nevedę.

- Tai ir susituoksime. Bet negi negalima truputį palaukti? Pirma aš turiu padėti savo šeimai atstatyti namus. Sumokėjęs šią skolą, aš tapsiu laisvas. Tu planavai laukti Jono, ir mes dabar galime palaukti. Sunku bus iškentėti žiemą atskirai, bet gal per tą laiką aš užsidirbsiu pinigų. Pavasarį bus geriau.

- Aš norėčiau išvažiuoti greičiau.

- Aš irgi, bet dabar tai neįmanoma.

Jis daugiau neištraukė iš jos nė žodžio visą likusį kelią iki Merdinės, o išsiskiriant ji neprižadėjo vėl su juo susitikti.

Tomas dar kiek užsibuvo Merdinėje, gaudydamas nepažįstamųjų žvilgsnius ir maloniai šnekučiuodamas su savo ir visos šeimos pažįs­tamais. Mombergo dvaro likimas vis dar buvo pagrindinė pokalbių tema. Neilgai trukus, kai Bermonto kareiviai pasitraukė siaubti kitų šalies vietovių, puikųjį Mombergų dvarą nusiaubė gaisras. Nežinomi padegėjai tapo miestelio didvyriais, tuo labiau kad tą naktį, kai kilo gaisras, Hermanas Mombergas su savo motina pabėgo ir daugiau ne­grįžo. Miestelio taryba laikys jų žemes tol, kol jas bus galima išdalyti, bet ūkio padargai ir kitos gėrybės ištirpo miestelyje bei aplinkiniuose kaimuose. Ant kai kurių Merdinės namų durų buvo pritaisyti nauji belstukai, viena pažeista siena buvo užmūryta geltonomis plytomis, kitame lange stovėjo pora žvakių, įkištų į naujas žvakides.

Marija nužingsniavo į tolimiausią miestelio kraštą, ieškodama vienos parduotuvės. Pinučių tvoros palei gatvę nebuvo sutaisytos, ant palangių tupėjo viščiukai, saugodamiesi piktų, nusilpusių šunų, šnopuojančių namų šešėliuose. Išdaužyti langai buvo sulopyti aliejuotu popieriumi, smuklės tarpduryje stoviniavo vyrai, jie nusekė ją žvilgsniais.

------------

Apžvelgęs kiemą, Tomas pamatė šokančius vyrus ir moteris, keletą girtuoklių, jau ramstančių sienas. Kislingas tebegrojo ant savo kėdu­tės, o šalia jo stovėjo neaukštas, tamsaus gymio vyriškis, kuris Tomui pasirodė matytas. Staiga Tomą apėmė panika. Jo kieme stovi pats Ža­kas Lipšicas, tiesa, atrodantis daug žemesnis ir ne toks įspūdingas kaip Tomo atmintyje išlikęs vyras. Įsikūręs mieste, Tomas ketino nueiti pas Lipšicą pagalbos, bet taip ir neišdrįso. Jis norėjo ką nors atnešti parodyti skulptoriui, ką nors vertingo, bet per visą tą laiką jis nesu­kūrė nieko, ką galėtų jam parodyti. Jis mielai būtų pasprukęs, tačiau susivokė negalįs taip pasielgti. Būtų kvaila su juo nepakalbėti. Tomas prasibrovė prie Lipšico ir ištiesė ranką; menininkas įsmeigė į ją žvilgs­nį, paskui paspaudė.

- Mes esame susitikę, seniai, - Tomas prakalbo lietuviškai. - Aš Tomas Stumbras. Ar prisimenate mane?

Lipšicas įdėmiai pažiūrėjo jam į veidą.

- Gali būti. Aš beveik pamiršau lietuvių kalbą. Kalbėkime pran­cūziškai.

Tomas jam priminė jų susitikimo Merdinės smuklėje aplinkybes, ir Lipšicas linktelėjo galva.

- Taigi, jūs lietuvis, - ištarė jis.

- Taip.

- Aš taip ir spėjau pamatęs medines skulptūras studijoje.

Tomas susigūžė.

- Norėčiau geriau apžiūrėti vieną jūsų drožinį, - jis ėmė brautis per lėbautojų minią, paskui save tempdamasis Tomą. Viena pozuotoja buvo nusirengusi togą, nes buvo labai karšta, tačiau beveik niekas į ją nekreipė dėmesio. Lipšicas pritempė Tomą prie stalo, kur savo soste miegojo Alfonsas, ir parodė į vieną drožinį. Tai buvo Alfonso, atsirė­musio į statinių tvorą, į šalis ištiesusio rankas, figūra.

- Ši skulptūra krito man į akį, - sušuko Lipšicas, bandydamas per­rėkti ūžaujančius svečius. - Čia pavaizduotas jūsų draugas?

- Taip.

- Ištiestų rankų motyvas įkvėptas Kristaus nukryžiavimo scenos. Pasaulietišką objektą pripildėte religinės galios. Aš ją jaučiu. Ir atliki­mo technika labai gera, drožinys grubus, panašus į senuosius dievus, kuriuos matydavau miškuose ar pakelės šventyklėlėse. Čia labai pras­tas apšvietimas, bet ana ten, kitame kampe matau skulptūrą, kuriai vėl panaudojote rūpintojėlio siužetą ir padarėte ją pasaulietišką, - kal­bėjo jis, rodydamas pirštu. - Čia nepakeliamas triukšmas, o cigarečių dūmai man jau graužia akis. Gal norėtumėte trumpai išeiti į gatvę?

Tomas sutiko, ir jie prasibrovė pro kambaryje susigrūdusią žmonių minią į kiemą, kuriame buvo ne ką mažiau žmonių. Lipšicas neaukš­tas, todėl Tomas skynė kelią per žmones, užkimšusius netgi įėjimą po arka. Išėjęs į gatvę, jis pagaliau atgavo kvapą. Ant šaligatvio stoviniavo ir daugiau vakarėlio svečių, kiek atokiau būriavosi paaugliai, iš tolo stebėdami minią ir klausydamiesi muzikos.

- Aš čia net nebūčiau atėjęs, - vėdindamasis tarė Lipšicas. - Atėjau tik todėl, kad prašė Kislingas. Aš nebevaikštau į vakarėlius ir į Paryžių atvažiuoju tik tada, kai prispaudžia reikalai.

- Jūs išsikėlėte iš miesto?

- Linksmintis smagu, kol esi jaunas, mano vaike, tačiau po kiek laiko atsibosta. Man nepatinka gerti, o tokių vakarų kaip šis pamenu daugiau nei norėčiau. Dabar aš gyvenu Bulonėje prie Senos.

- Oaš vis dar naujokas Paryžiuje ir bandau surasti savąjį kelią, - prisipažino Tomas.

Jie pradėjo eiti šaligatviu.

- Tai nėra lengva. Man irgi nebuvo lengva. Kai čia atvažiavau, buvau tikras neišmanėlis, tiesiog beviltiškas, tačiau kitiems sekėsi dar blogiau.

- Kas nutiko tiems kitiems?

- Daugelis neatlaikė Paryžiaus įtampos ir grįžo namo. Aš irgi vos nepabėgau. Jaučiausi taip, lyg visi kiti genijai, o aš - kvailys. Onau­joviškas menas man atrodė baisus. Kubizmas man atrodė siaubingas dalykas, kažkokia kvailystė, kurią ilgainiui žmonės perkąs. Taip ir pa­sakiau pačiam Pikasui, ir mes susiginčijome. Mokiausi daug ir ilgai. Anatomiją išmokau taip gerai, kad galėčiau dirbti chirurgu. Reikia apsiginkluoti kantrybe. Daugiau nei dešimt metų gyvenau skurde. Dar prieš trejus metus mes su žmona kasdien jautėme alkį, aš parda­vinėjau savo knygas, kad galėtume nusipirkti maisto. Paskui viskas pasikeitė. Taigi, jums patarsiu laikytis savo ir labai daug dirbti. Reikia labai daug ko išmokti. Tačiau jūs turite vieną privalumą, kurio aš ne­turėjau būdamas jūsų amžiaus.

- Kokį?

- Jūs jau radote savąjį kelią. Patikėkite manimi, aš tai matau.

- Bet tie drožiniai nieko verti. Tokius išdrožčiau ir užsimerkęs.

- Šiame amžiuje sužinojome vieną dalyką: nuostabių išraiškos for­mų galima rasti visame pasaulyje, net tokiose vietose, kur seniau niekas jų neieškojo. Kuo prastesnė Lietuva? Argi ne puikūs jos senieji pakelės dievai? Gaila, kad aš apie tai nepagalvojau, bet juk aš žydas ir į katali­kiškas šventyklėles nekreipiau daug dėmesio. Aš pats tapau skulptoriu­mi kubistu, nes ieškojau naujos išraiškos kalbos; mes visi jos ieškome. Jūs ją radote tiesiog savo panosėje. Tose senovinėse medinėse skulptū­rose slypi neišnaudotos galios, ir jums pavyko ją perteikti savaip, gal net naująja kalba. Deja, jau vėlu. Turiu eiti, - suskubo Lipšicas. - Esu pratęs eiti miegoti daug anksčiau, be to, netrukus nustos važinėti trau­kiniai. Klausykite, jaunuoli, patikėkite manimi, jūs einate teisingu ke­liu. Neišklyskite iš jo ir kada nors parodykite man savo darbus.

Paspaudęs Tomui ranką, jis nuėjo. Po keleto minučių atėjusi Dženė jį ten ir rado tebestovintį, džiaugsminga šypsena nušvietusį tamsią gatvę.

- Kas tas juokingas žmogelis, su kuriuo kalbėjai? - pasiteiravo ji.

Tomas čiupo Dženę į glėbį ir pabučiavo.

- Tas juokingas žmogelis - vienas iš geriausių Paryžiaus skulptorių, ir jis ką tik pagyrė mano darbus.

Pažvelgusi Tomui į akis, Dženė jose pamatė ugnelę, kuri jau seno­kai nežibėjo, todėl ji apsikabino Tomą, o jam kaip tik reikėjo balasto, nes jis jautėsi taip, lyg tuoj tuoj pakils į orą ir nuskris.

Paleidusi jį iš glėbio, Dženė priminė, kad atėjo į vakarėlį, ir susikibę už rankų jiedu grįžo į Velnio akligatvį, kuriame kiemas buvo vis dar pilnas žmonių, nors jų nuotaika buvo pasikeitusi. Kislingas tuo metu jau grojo lėtas tango melodijas, savo šokimo įgūdžius glaudžiame su­sirinkusiųjų rate demonstravo šokėjų švedų pora. Tomas su Džene prasibrovė į savo studiją, kur ant grindų parkritę miegojo keletas girtų vyrų, vienas su mėlyne paakyje, nors visiškai neaišku, kaip jis ją įsi­taisė. Kai kurios žvakės buvo jau sudegusios, ir kambarys atrodė dar tamsesnis. Alfonsas vis dar parpė savo soste, su vaško kūgiu ant ke­purės snapelio. Kambaryje neliko nė trupinėlio valgių, bet pamačiusi juos ateinant Estelė pasitiko su pilnu buteliu vyno ir dviem taurėmis, gindamasi nuo vis dar norinčių gerti svečių. Vieni dainavo, antri juo­kėsi, kiti kalbėjosi, todėl Estelė, prikišusi prie jų galvą, sušuko:

- Išsaugojau jums vieną butelį vyno!

- O ką, jau baigėsi? - nustebo Tomas.

- Sorelis paslėpė keletą butelių draugams. Kai tik paskelbsime, kad nebėra vyno, pamatysite, veltėdžiai pradės skirstytis.

Jie ištuštino savo taures iki dugno, o kai Estelė vėl pripylė, nustū­musi kitų ištiestas rankas su tuščiomis taurėmis, kieme vėl užgrojo fanfaros. Pasigirdo džiaugsmo šūksniai ir tarpduryje pasirodė Sore­lis su kažkokia moterimi. Ji vilkėjo ilgą apsiaustą, ant galvos banga­vo auksinės garbanos, o lūpos buvo išdažytos ryškiai raudona spal­va. Akys labai išryškintos, kraštuose nubrėžtos linijos, suteikiančios akims migdolo formą. Tomas iš karto suprato, jog tai - artistės, į kurią žiūrima iš tolo, grimas. Kieme, o vėliau ir kambaryje, žmonės pradėjo skanduoti:

- Bar-be-tė, Bar-be-tė, Bar-be-tė.

Tai štai kokia ta moteris, kurią Alfonsas myli. Jis nė neįsivaizdavo, kad ji taip netinka Alfonsui. Tomas atsigręžė į draugą, kuris prabudo išgirdęs mylimosios vardą.

Nors Alfonsas ką tik prabudęs, jo girtumas išsiblaškė, ir jis atrodė neįtikėtinai žvalus. Lyg paukštis narvelyje, laukiantis krekerio.

Barbetė pažiūrėjo į savo portretą, kabantį Alfonsui už nugaros, nu­sišypsojo, tada padovanojo šypseną Alfonsui, kuriam netikėtai pasiro­džiusi Barbetė atrodė natūrali jo šlovės vakaro kulminacija. Ji priėjo prie stalo, ir Alfonsas, ištiesęs jai ranką, padėjo užlipti į sostą. Ji artistė, todėl užlipusi ant stalo jautėsi taip gerai kaip ant scenos. Stengdamasi atrodyti draugiška, ji ištiesė ranką ir nuo Alfonso kepurės nulaužusi vaško kūgį numetė jį į šalį, tada pataisė jam kepurę. Švelniai stumtelė­jusi Alfonsą, Barbetė jį pasodino ant kėdės ir atsisuko veidu į žmones. Nors žmonių buvo daugybė, Tomą staiga ėmė krėsti šiurpulys. Čia kažkas ne taip.

Ji kukliai nuleido akis, rankas laikydama prie šonų. Tada lėtai pa­kėlė galvą ir kimiu balsu uždainavo Sous les ponts de Paris. Dainininkė ji nekokia, tačiau, pratusi stovėti scenoje, ji padarė įspūdį, todėl kai baigė dainuoti, aplodismentai skambėjo ilgai ir garsiai. Kažkas vėl pradėjo skanduoti jos vardą, o prie jo prisidėjo kiti:

- Bar-be-tė, Bar-be-tė, Bar-be-tė.

Ji atsigręžė į Alfonsą ir su savo apsiaustu įsitaisė jam ant kelių. Vie­na ranka apsivijusi jam kaklą, ji švelniai pabučiavo į skruostą, tada nukreipė koketišką žvilgsnį į publiką, lyg pozuotų fotografams.

Po to ištiesė laisvąją ranką ir nusiplėšė auksinių garbanų peruką. Po peruku pasimatė labai trumpai kirpti plaukai, lyg kalinės.

Tomas, kaip ir visi kiti, kurį laiką spoksojo į ją, kol pamažu viskas ėmė aiškėti.

Barbetė - vyras.

Visi pradėjo juoktis, o Tomui pasidarė negera. Barbe prancūziškai reiškia „barzda", ir dabar aiškiai matėsi vyriška gimnasto išorė. Daug susirinkusiųjų žinojo apie šį pokštą, bet ne visi.

Alfonso veido išraiška ėmė po truputį keistis. Jo kupiną susižavėji­mo žvilgsnį pakeitė įtūžis ir pasišlykštėjimas. Jis numetė Barbetę nuo kelių ant stalo. Publikai toks reginys visai nepatiko, ji ėmė švilpti. Al­fonsas pasibaisėjęs apsižvalgė. Tai štai koks Paryžius, nuo pat pradžių jam rodęs grimasas. Jis pradėjo spardyti prie kojų gulinčią Barbetę. Ji pabandė keltis ir šliaužti prie stalo krašto, bet Alfonsas išmušė jai ranką ir spyrė į šoną.

Pasipiktinusi minia suūžė, vieni pribėgo nuo stalo tempti Barbetės, kiti šoko ant Alfonso. Tomas pagavo Sorelio žvilgsnį, ir jie abu puo­lė prie Alfonso, čiupo jam už pažastų ir išvilko iš studijos. Bet girti stebėtojai neatlyžo, jie nusekė iš paskos, talžydami Alfonsą. Tomas juos nuvijo, tačiau jie vis vien nusekė paskui juos per kiemą į gatvę. Galiausiai Tomas partrenkė stambiausią vyrą ir, pasivijęs Sorelį, vėl suėmė Alfonsą ir nuvedė jį ant suoliuko už kampo.