Aš vadinuosi Tauner Vitni. Ne, ne visai taip. Mano tikrasis vardas – Sofija. Niekuomet manimi netikėkit. Aš visą laiką meluoju.

Aš pamišusi moteris... Va šitai – teisybė.

Mano jaunėlis brolis Bizeris, kuris yra už mane mielesnis, sako, kad šitas pamišimas nulemtas genetiškai. Mes iš penkių pamišėlių kartų, sako jis, tarsi tai būtų koks ženklelis, kurį didžiuodamasis segėtų. Tiesa, jis pripažįsta, kad šis mano pamišimas kitoks.

Iki man ateinant į šį pasaulį, Vitnių šeimą Salemo miestas meiliai vadino „keista“. Jei esi susijęs su senais Salemo pinigais, net jei tų pinigų kadais nelikę nė kvapo, niekada nebūsi pavadintas „pamišėliu“. Gal tave laikys „savotišku“ ar net „ekscentrišku“, bet pats mėgstamiausias žodis tokiai būklei nusakyti bus „keistas“.

Daugybės kartų Vitnių giminės vyrus jų keistenybės išgarsino: nuo jūrų kapitonų ir pramonės magnatų iki mano jaunėlio brolio Bizerio, mokslo pasaulyje gerai žinomo dėl straipsnių apie dalelių fiziką ir stygų teoriją.

Pavyzdžiui, mūsų proprosenelis, sumaniai išnaudojęs savo neįveikiamą aistrą moteriškoms pėdoms, padarė stulbinamą karjerą ir tapo Lyne klestinčio batų verslo magnatu – sukūrė kompaniją, gyvavusią iš kartos į kartą iki pat mano senelio Dž. Dž. Vitnio. Mūsų proproprosenelis, kuris ir taip jau buvo kapitonas, mėgo uostyti cinamoną, o tai daugeliui atrodė manija. Galiausiai jis pastatė flotilę prieskoniais prekiaujančių laivų, kurie keliavo po visą pasaulį, ir Salemą padarė vienu turtingiausių Naujojo pasaulio uostų.

Vis dėlto niekas nepaneigs, kad giminės keistumui naujumo suteikė Vitnių moterys.

Pavyzdžiui, mano motina Mėja yra įsikūnijęs prieštaringumas. Mėja uoli atsiskyrėlė, ji jau kone dvidešimt metų nekelia kojos iš savo namų Geltonojo Šuns saloje (išskyrus tuos kartus, kai buvo suimta), o vis vien sugebėjo atgaivinti seniai nunykusį nėrinių verslą ir tapti žinoma. Ji išgarsėjo tuo, kad padėjo smurtą patyrusioms moterims ir vaikams, kad pakeisdavo jų gyvenimą – moterims skyrė vietą savo nėrinių versle, o jų vaikus mokydavo namie. Ir tai – grėsminga agorafobė, iš dosnumo vieną savo vaiką atidavusi bevaisei netikrai seseriai Emai, nes, kaip yra sakiusi, taip reikėjo. Be to, dovanų gavusi servizą.

O mano močiutės sesuo Eva, kuri man kur kas tikresnė motina negu Mėja, irgi savotiška. Gerokai per aštuoniasdešimt perkopusi Eva turi savo verslą, garsėja ir kaip Bostono brahmanė, ir kaip Salemo ragana, nors iš tiesų nėra nei viena, nei kita. Po teisybei, Eva yra senosios mokyklos unitaristė su transcendentine pakraipa. Šventąjį Raštą ji cituoja drauge su Emersonu ir Toru. Tačiau pastaraisiais metais Eva kalba vien sparnuotosiomis frazėmis, tarsi nuvalkiotos metaforos ją atitolintų nuo neišvengiamų padarinių, kuriuos pranašauja už pinigus.

Trisdešimt penkerius metus Eva turi ponių arbatinę ir sėkmingai dėsto etiketą turtingiems Bostono šiaurinės pakrantės vaikams. Bet žmonės Evą prisimins dėl jos slėpiningo gebėjimo pranašauti iš nėrinių. Žmonės iš viso pasaulio keliauja pas Evą, kad jiems išburtų, o ji, laikydama nėrinį priešais žmogų ir žvelgdama į jį primerktomis akimis, gana tiksliai nusako jo praeitį, dabartį ir ateitį.

Vienaip ar kitaip, visos Vitnių moterys yra būrėjos. Mano dvynė sesuo Lindlė sakėsi nemokanti burti nėriniais, bet aš netikiu. Kai paskutinį sykį bandėme, marginyje ji matė tą patį ką ir aš, ir tai, ką mudvi tą naktį išvydome, lėmė jos pasirinkimą, kuris galiausiai ją ir pražudė. Kai Lindlė mirė, apsisprendžiau daugiau niekada nebežiūrėti į nėrinius.

Tai vienintelis dalykas, dėl kurio mudvi su Eva nesutarėme. „Ne nėrinys buvo netikęs, – tvirtino ji. – Būrėjos interpretacija buvo klaidinga.“

Žinau, tai sakydama ji vylėsi, kad pasijusiu geriau. Eva niekada nesako nieko, kas įskaudintų. Tačiau tą naktį mes abi su Lindle vienodai supratome tą nėrinį, ir nors mūsų pasirinkimas gal ir galėjo būti kitoks, jokie Evos žodžiai nebesugrąžins man sesers.

Po Lindlės mirties turėjau išvykti iš Salemo ir apsistojau Kalifornijoje, nes toliau jau nebuvo kur trauktis, jei nenorėjau nupulti nuo žemės krašto. Žinau, Eva nori, kad grįžčiau namo į Salemą. Mano pačios labui, sako ji. Bet neprisiverčiu to padaryti.

Visai neseniai, po to, kai man buvo atlikta histerektomija, Eva man atsiuntė savo nėrinių pagalvėlę – tą, ant kurios ji neria nėrinius. Pagalvėlę gavau ligoninėje.

– Kas čia? – paklausė slaugytoja, paėmusi pagalvėlę ir žiūrėdama į šeivas ir baigto nėrinio skiautę, prisegtą prie pagalvėlės. – Pagalvė?

– Nėrinių mezgėjos pagalvėlė, – pasakiau. – Ipsvičo nėriniams nerti.

Ji abejingai dėbtelėjo. Mačiau, kad neišmano, ką pasakyti. Šitoji pagalvėlė nebuvo panaši į jokią normalią pagalvę. Ir kas, po galais, tie Ipsvičo nėriniai?

– Gal prisispauskit ją prie siūlių, jei užeitų noras kosėti ar čiaudėti, – galiausiai patarė. – Čia pagalvėlės naudojamos šitam reikalui.

Iščiupinėjau pagalvėlę, kol radau slaptą kišenytę. Kyštelėjau pirštus, tikėdamasi raštelio. Nieko.

Žinau, Eva viliasi, kad vėl pradėsiu burti nėriniais. Mano, kad gebėjimas burti yra Dievo dovana, o tokias dovanas dera vertinti.

Įsivaizduoju žinutę, kurią ji būtų galėjusi parašyti: „Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta Lk 12,48.“ Šitą Šventojo Rašto citatą ji pasitelkdavo kaip įrodymą.

Aš moku burti nėriniais ir galiu skaityti mintis, nors nesistengiu to daryti – tiesiog kartais taip nutinka. Mano motina moka viena ir kita, bet metams bėgant Mėja tapo praktiška moterimi, kuri mano, kad ne visuomet labai jau malonu žinoti, kas yra kitų žmonių galvose ar kas jų laukia ateityje. Ko gero, tai vienintelis dalykas, dėl kurio mudvi su motina sutariame.