PRISIMENANT GUVUTĮ

Tai varyk, vaiki, pasakok. Tėvai mane pradėjo prieš daug metų, bet anuomet buvo praėję vos trys ar keturi mėnesiai nuo tos akimirkos. Viskas primena atminties placentoje sustingusį sapną ar sustojusį laiką, kupiną liaudiškų karnavalų, asmeninių bėdų, smurto ir dramų su kalėjimais bei grandinių žvangesiu.
– Kas tau, gal liežuvį prarijai? – Kimus ir netikėtas vyriškio balsas vėl pribloškia mano brolį Dovydą. Tas pokalbis vyksta prie namų. Vos prieš pusvalandį mūsų kvartale praūžė audra su griaustiniu ir žaibais, o dabar vėl tviska vaiskus rytas. Kai nuo oro ir šviesos glamonių šiurpsta oda ir blausiasi akys, Dovydas vėl pasijunta toks gležnas ir apsvaigęs, kad jam nė motais įsakmus pareigūno tonas ar jis pats, apsirengęs kaip Širlė Templ, su geltonomis garbanomis, duobutėmis skruostuose ir išpaikintos mergiotės balseliu.
– Ką sakėte?
– Jei turi ką pasakyti apie savo motiną, viską klok tučtuojau…
– Slapčia pavyduliaujantis balsas tampa duslus ir kliedintis, bet žodžiuose jau nelikę jokio gaižumo ir to reiklaus sukto tono, ir juos išgirdęs kitas berniūkštis, ne toks aštrialiežuvis kaip Dovydas Bartra, būtų tai palaikęs ne iššūkiu, o draugišku akies pamerkimu.
– Sahibe, ar jūs mane kurstote?
– Gal ką nors žinai? – neatlyžta lankytojas. – Kad ir ką pasakysi, man viskas įdomu. Taigi klausau.
Viską prisimenu taip aiškiai, lyg matyčiau dabar. Užsimetęs ant pečių milinę vyriškis stovi priešais mūsų namų duris ir laukia, cigaretės galiuku tingiai barbendamas į nykščio nagą. Tačiau išblyškusiame jo veide Dovydas jaučia vidinę liepsną ir, dar neišgirdęs paliepimo, jo drėgnų ir paniurusių akių žvilgsnyje pastebi šmėstelint moters siluetą, kuris jam sukelia nerimą, todėl dabar susimąstęs tyli, neprasitardamas, ką jis pats mato, ir staiga abu, berniukas ir policininkas, prisimena mamą, kuri toje pačioje vietoje kaip įprasta laukia tramvajaus, atsirėmusi į tą patį žibintą Traveseros gatvėje, rankoje laiko atverstą knygą, jos plaukuose taip pat liepsnoja saulė, o akys žvelgia su ta pačia svajinga išraiška. Ji tokia graži, kai laukia užsisvajojusi, mūsų raudonplaukės žvilgsnis ir mintys glosto ne atverstą knygos puslapį, o žydrą tarp pirštų smilkstančios cigaretės dūmą, galbūt pro tą dūmą ji užčiuopia kažkokią tragišką šviesos gelmę ar šmėstelėjusią blogos pranašystės nuojautą, kurią tik ji viena pajunta tviskantį liepos rytą.
– Tai kaip?
Vis dar tikėdamasis prašnekinti mano brolį inspektorius Chalvanas, šiek tiek sulenkęs ranką, stengiasi apsaugoti liepsną žiebtuvėlio, kuris slepiasi tarp ilgų ir nervingų pirštų. Dovydas nujaučia, kad jis yra aukso spalvos, jo paviršius įdubęs. Vėliau, įsikandęs pridega cigaretę, darsyk su neslepiamu vangumu pakartoja klausimą, o rankos tingiai nusvyra prie juosmens, tarytum pasirengusios atremti numanomą smūgį į kepenis ar numalšinti nepaliaujamą deginimą skrandyje. Žvelgiant į tas romias ir blyškias rankas, sunku įsivaizduoti, kad jos kada nors gniaužė ginklą, juolab galėjo talžyti marmūzes per apklausas pririštiems prie kėdės įtariamiesiems, nors akivaizdu, kad esant būtinybei jos sugeba veikti greitai ir vikriai, kaip ir anuomet, kai lemiamą akimirką sugriebė už nugaros nualpusią raudonplaukę, ir ji nenugriuvo tiesiog ant šaligatvio. Kur tai matyta, kad moteris rūkytų viešoje vietoje! – burbteli smerkiamai dėbsantis praeivis, bet inspektorius mostu jam liepia: nusiraminkite ir eikite savo keliais, nestoviniuokite. Tik jau manęs tas manieringas jo romumas neapgaus, svarsto Dovydas, tai žiauraus tipo, niekšo ir bailio rankos. Aš tave stebiu, niekingas fare, nepaleidžiu tavęs iš akių, tu nė neįtari, su kuo susidėjai.
– Ko gi lauki?
– Pirmiausia parodykit savo pažymėjimą.
– Tu mane pažįsti. Aš padėjau tavo mamai, kai ji nualpo gatvėje.
– Tikrai?
– Liaukis vaipytis.
Tokie buvo pirmieji kivirčai tame tragiškame ir liūdname mūšyje, kuriame jie nukentės abu, nors iš tiesų jis kilo ne dėl kurio nors vieno kaltės, o dėl paprasčiausio aplanko, saugomo iš pagiežos ir skundų sukauptuose archyvuose. Bet tai jau kita istorija.
– Mat kaip, – pasigauna Dovydas. – Vadinasi, ją sekėte iš arti, kone lipote ant kulnų. Todėl ir spėjote sučiupti už pažastų, kol nesusmuko prie kelkraščio. Laimingas atsitiktinumas, blemba!
– Aš atsitiktinai buvau netoliese.
– Kad tave kur.
– Vaiki, neversk manęs gaišti laiko. Pats užkalbinai, sakei žinąs kai ką svarbaus apie senjorą Bartą. Tai pirmyn, aš klausausi.
– Nežinia, ar tai svarbu, bet jus tikrai sudomins…
– Rėžk, paklausysim.
– Klausykit, tik nereikia manęs skubinti, man spengia ausyse, lyg ten būtų įsimetęs visas pulkas dagilių… Gerai, papasakosiu, jei norit. Mano motiną pasiekė gandai, kad aną savaitę tėvas su leitenantu Hariu Faveršamu plaukė Nilo aukštupiu. Keliavo abudu persirengę šangali genties čiabuviais. Turbūt žinote, nes viso pasaulio policija tai žino, kad šangali negali kalbėti, jie yra nebyliai, – kalifo įsakymu visiems buvo nupjauti liežuviai, o jų kaktos paženklintos įdagais. Taigi mano tėvas ir leitenantas Faveršamas, apsikaišę baltomis plunksnomis, mirštantys iš troškulio, šiuo metu veikiausiai jau keliauja per dykumą, kad prisijungtų prie generolo Kičenerio vadovaujamos anglų ir egiptiečių kariuomenės, kuri nesulaikomai juda Chartumo link…
– Liaukis, vaiki. Nesuk man galvos.
– Jei netikit, galit tučtuojau mane suimti. – Dovydas nuleidęs galvą atkiša jam sugniaužtus kumščius, bet neatitraukia akių nuo vangių faro rankų, – neprošal būti atsargiam. – Pirmyn, uždėkit man antrankius!
Kairiajame su patyčia atkištame kumštyje trūkčioja nukirsta driežo uodega. Kiek tu dar maskatuosies, uodegėle?
Vos prieš penkias minutes ta uodega rangėsi ant plokščio akmens griovos dugne, o Dovydas spoksojo į ją susižavėjęs ir apstulbęs.
– Tai ką norėjai papasakoti apie savo motiną? – neatlyžta inspektorius.
– Rėžti atvirai? Aš tik norėjau iš arti pažvelgti į faro šnipą, – šypsosi Dovydas ir mąsto, kad pirmąsyk tramvajaus stotelėje pajutusi paslaptingą ją sugriebusių rankų glamonę, pirmąsyk užuodusi jo tabaku persmelktą alsavimą, iš arti pajutusi kietai sučiauptas lūpas ir tą ledinį žvilgsnį, raudonplaukė, savaime aišku, nė neįtarė, kad tas tipas ją seka, jau nekalbant apie tai, kad jis – faras. – Iš tikrųjų tiek ir norėjau – pamatyti ištįsusią jūsų fizionomiją ir ką darysite išgirdęs tokius paistalus. Ar aš jus sunervinau, bvana?
Inspektorius be žodžių žvelgia į jį ir užjaučiamai linguoja galvą.
– Kiek dar mane maustysi, varvanosi? Ar nemanai, kad metas būtų susitupėti? Reikės rimtai pasikalbėti su tavo motina.
– Ji miega. Bet jei norite, galite paskambinti į duris. – Kai driežo uodega nuslysta į kišenę, berniukas priduria: – Tesaugo mus Alachas, sahibe. Šis driežas nuodingas. Man jau metas nešti kudašių.
– Vadinasi, tu nieko ir neketinai man pasakoti, šelmi?
– Ne, pone. Ką jūs sau įsivaizdavot? Aš norėjau vieno – laimėti laiko, kad mano motina galėtų ilgiau nusnūsti.
Bent truputį ilgiau.

Gal tai buvo ne pirmasis susitikimas ir ne pirmasis iššūkis, žinau tik tiek, kad jis įvyko netoli namų pačiame vasaros viduryje, galbūt kelias dienas prieš tą popietę, kai, praūžus dar vienam smarkiam lietui, Dovydas išdygo prieš mamą, ant rankų laikydamas šunį juodu it anglis kailiu, tokį be galo sulysusį ir murziną, nukaršusį ir gana bjaurų.
– Mergele Švenčiausioji! – šūktelėjo raudonplaukė. – Iš kokios pakampės ištraukei tą vargšą padarą? Tik nesumanyk jo pasilikti.
– Jis ligotas ir niekam nereikalingas. Anksčiau tai buvo pono Augė šuo, o dabar jis mūsų.
– Kaip tai mūsų?
– Aš tau viską paaiškinsiu. – Dovydas meiliai apkabina šunį, mąstydamas, ką pasakyti. – Juk žinai, kad ponas Augė buvo sulaikytas, o kadangi gyveno vienas ir neturėjo kam palikti šuns, perspėjo durininkę, jeigu aš užsukčiau…
– Tik jo dar mums trūko! Ar bent numanai, kiek su juo bus rūpesčių? – suvaitoja ji ir, uždėjusi ranką ant pilvo, rasi tikrina mano miegą įsčiose, kur tūnau susirietęs į kamuoliuką, lyg norėtų apsaugoti mane nuo to blusėto ir nukaršusio kaulų maišo.
Liūdnas jos žvilgsnis susiduria su šuns akimis. Aišku, jis visai nusenęs, beveik aklas ir susuktas reumato, pritaria Dovydas, bet šuo toks geraširdis ir paklusnus, kad pamatysi, mama, ir tu jį pamilsi.
– Tai mano didžiausia svajonė.
Šunėkas tirtėdamas išsipleikia Dovydui prie kojų ir atsidūsėja taip giliai ir pratisai, kad tas į švokštimą panašus atodūsis ar veikiau karkimas galiausiai virsta kniaukimu.
– Girdėjai? – suklūsta Dovydas. – Ponas Augė sakydavo, kad jo šuo aname gyvenime buvo katinu. Kad jis turįs katino sielą.
– Matau, kad vargšas padaras tuoj išleis paskutinę dvasią, ar ji būtų katino, ar kokio kito gyvio.
– Kalbėk tyliau, dar tave išgirs. Jis viską supranta!
– Ak, sūnau, koks tu nenuovokus! – Ir pati suskumba rankšluosčiu trinti šuns gaurus, o mano brolį apgobia žvilgsniu, kupinu to švelnumo, kuris likimo užmačia niekada nepalies manęs, tačiau savo sapne aš pajuntu mažutę jos balse plevenančią vilties peteliškę. – Brangusis, ar tu gali bent kiek pamąstyti prieš ką nors darydamas?
Ir aš taip manau, brolau.
Aš su tavim nekalbu, neūžauga, iškošia pro dantis Dovydas ir, nunarinęs galvą, nusisuka į sieną.
Gal tavo smegenėlės suminkštėjo? Makaulę turi, tai bent truputį pamąstyk prieš užkraudamas raudonplaukei dar vieną rūpestį, maža ji dar užsivertusi darbais. Na ir staigmeną ištaisė mūsų pirmagimis, ir kaip sykis tėvo gimtadienio išvakarėse!..
Užsičiaupk, žindukli, aš neleisiu kaišioti nosies į mano reikalus.
– Dovydai, ką tu ten niurzgi? – klausia mama, traukdama iš spintos kažkokį palaikį apklotą. – Atsisuk į mane.
– Sakau, galbūt jis pagyvens pas mus, kol ponas Augė sugrįš namo.
– Kaži ar ponas Augė grįš, o jei ir grįš, tai negreit.
– Tai ką daryti? Išmesti jį gatvėn, ir tegu sau dvesia vargšas šunytis?
– Tik nepradėk verkšlenti. Pažįstu tave. O dabar čiupk rankšluostį ir gerai jį iššluostyk. Tegu įsitaiso tenai. Vėliau žiūrėsime.
– Mes labai pavargę, – taria Dovydas, atsigulęs šalia šuns, ir pabučiuoja jam snukį. – Sukorėme ilgą kelią, ėjome iki išsekimo. Ar galim uždaryti langą ir trumpai nusnūsti ant apkloto? Ar galim?..
Dar vos prieš minutę susirietęs plaukiojau motinos įsčiose, bet pro tą purią tamsą mano akys jau įžvelgė pasaulio šviesą ir besikartojančius miražus: tai, ką matau, ir tai, ko nematau, yra vienas ir tas pats. Štai dabar kažkas dar sykį užvėrė langus ir žaliuzes, pusseserė Liucija man atnešė stiklinę pieno ir vaistų, šiltai mane apkamšė, o prisiminimai siūbuoja ant bedugnės krašto, apgraibomis ieškodami kokios dingsties ar balso, kuris vėl man rodytų kelią. Viskas netyčia atsiranda prisiminimų, išsaugotų apie tuos namus, prieblandoje ir viskas man byloja apie numalšintus jausmus ir nuslopintas emocijas, apie laikus, kai prie stalo tvyrančia tyla buvo dangstomi skaudūs šeimos sukrėtimai, neaiškūs atsitikimai ir širdies kartėlis. Žodžių nėra, tačiau girdėti balsai:
Išdykėli!
Kad tu prasmegtum!
Tranšėja!
Liucija, išduok man farą!
Vardas ir pavardė!
Viktoras Bartra Lanchara! Pareigos!
Achtung!
– Po galais, motin! Ar tiesą žmonės šneka, kad jis kūlversčiu persirito per griovą ir jam pavyko pasprukti.
– Buvo ne visai taip, kaip manai, Dovydai.
– Dar sako, kad jis taip susibraižęs gervuogyne, kad jam ant veido liko į žaibą panašus randas.
– Nieko panašaus, – atkerta raudonplaukė. – Tavo tėvas nučiuožė šlaitu ant subinės. Savo nelaimei, jis užtaikė ant aštrios šukės, veikiausiai sudaužyto butelio, kuri jam perrėžė šlaunį lyg kokį arbūzą. Štai kaip viskas buvo. Nei daugiau, nei mažiau.
Paraudusios ir šiurkščios motinos rankos rausiasi kartoninėje dėžėje tarp spalvotų lekalų, ir Dovydas įkvepia to kvapo. Krakmolas, chloras, soda ir ta minkšta šviesa lango stikluose. Namai, kuriuose man niekada neteko gyventi, iškyla tikroviškiau ir aiškiau negu šis mano apkramtytas, popierių keverzojantis pieštukas. Dovydas darsyk nepatikliai ir šiek tiek nusivylęs paklausia:
– Tai jį išgelbėjo subinė?
– Tu teisingai išgirdai, sūnau.
– Bet nušluostė nosį persekiotojams. Liko it musę kandę.
Tuo poelgiu jis įrodė esąs drąsus.
– Dar spėjo pačiupti pilnutėlį butelį konjako. Štai kokia ta tavo tėvo drąsa.
Dovydas nematė, kaip tą naktį pabėgo tėvas, bet jam labiau nei bet kam kitam rūpėjo sužinoti tiesą apie tą nutikimą, todėl vėliau ji man papasakojo nuodugniai ir su visomis smulkmenomis. Mūsų tėvas spruko basas, plevėsuodamas marškinių skvernais, nes iššokęs iš lovos vos spėjo užsimauti kelnes, bet pareigūnų pasirodymas ir išgertas konjakas čia niekuo dėti, kad vienoje rankoje laikydamas batus, kitoje – butelį Fundador konjako jis nudardėjo stačiu šlaitu ant užpakalio, nors, tiesą sakant, situacija labai panėšėjo į tą, kurią kaimynams jau buvo tekę matyti daug kartų: plepys ir nepraustaburnis Viktoras Bartra, susikivirčijęs su žmona, staiga suskubo ieškoti savo draugelių sugėrovų. Aišku, toks įspūdis galėjo susidaryti, bet šįsyk tėtis neatrodė nei įkaušęs, nei persigandęs. Kai prašvito, jis paknopstom iškūrė tiesiai į miglą pro skurdų sodelį, pro galines namų duris, kurios prieš kelerius metus buvo gražus pagrindinis įėjimas. Vertėjo pamatyti, kaip jis basas skuta atšlaite, dairydamasis, kad neužkliūtų už akmenų, apraizgytų figmedžių šaknimis, ir perdžiūvusių ąžuolo atvašų, paskui, raudonų dulkių debesies apgaubtas, nučiuožia ant subinės iki pat griovos apačios ir tramdydamas pyktį bei apmaudą tyso tenai, tačiau jis sveikutėlis, budrus ir, anot mano brolio Dovydo, greitas kaip žaibas, o mamos žodžiais tariant, suplėšytomis kelnėmis ir pliku kraujuojančiu pasturgaliu jis veikiau buvo panašus į kaliausę ar apsvaigusią antį.
– Butelį jis, aišku, išsaugojo ir nesudaužė, to dar betrūko!
Štai kaip tavo brangus tėtušis paliko namus. Nelinksmas
vaizdelis, sūnau.
Bet turiu laikytis nuoseklumo, jei tik tie šurmuliuojantys balsai leis man atsikvėpti, mat istorija, kurią ketinu papasakoti, iš tikrųjų prasideda tą dieną, kai manęs nėra namuose ir į mūsų duris pasibeldžia inspektorius Chalvanas.
Mes gyvenome aukštutinėje miesto dalyje siaurame akligatvyje, o mūsų namas stūksojo kone ant paties griovos krašto, jame buvo dvejos durys, vienos jų varstomos dieną, pro jas galima išeiti į gatvelę, kitos vedė tiesiai į griovą ir buvo vadinamos naktiniu išėjimu. Skardis nebuvo gilus, bet labai statūs puraus raudonžemio šlaitai lengvai šliuožė vos prie jų prisiartinus. Nežinau, ar inspektorius myga dieninių durų skambutį, ar bilsnoja į naktines duris metalinį žiedą su grakščia mergaitės ranka, suspaudusia kumštyje surūdijusį geležinį kamuoliuką, bet mano brolis Dovydas tiki skirtinga, bet viena kitą papildančia abejų durų funkcija (jo žodžiais tariant, vienos padeda namuose pasislėpti dieną, kitos – išsmukti iš jų nakčia), tą saulėtą su ūmiais lietaus protrūkiais dieną veikiausia girdi metalinio žiedo beldimą, ir tai logiška, nes šiuokart svečias apsilanko tą valandą, kai ribojamas elektros tiekimas, nes argi gali veikti skambutis be elektros srovės? O tu, menkos nuovokos kvaišeli, vis tiek negalėjai jo girdėti, nes tuo metu tavęs dar nebuvo, nes dar lindėjai savo kiaute.
Gerai, aš sutinku, viską matei tu, bet aš tai puikiai įsivaizdavau. Tik nemanyk, brolau, kad kelyje į tiesą tu esi pranašesnis.
Aš visada būsiu pranašesnis, vikšreli.
Aš einu trumpiausiu keliu.
Nenoriu dėl to ginčytis. Tu mane trikdai. Jau nebežinau, kur esu.
Pavyzdžiui, kad ir mamos kambaryje – ji siuva lėlių drabužėlius, o tu matuojiesi liemenes ir palaidinukes ir staipaisi prieš veidrodį, apžiūrinėdamas save iš visų pusių ir iš užpakalio. Oras tvankus, tai buvo vasara, kai ant Hirosimos nukrito bomba, todėl, išgirdęs beldimą į duris, tu sukuždi Guvučiui, kai atidarysiu duris, tu atsitrauk į šoną, kitaip gali patekti radioaktyvių spindulių, ir tu akimirksniu apaksi ir virsi svilėsiais.
Girdėti beldžiant į naktines duris, ir visiškai nesunku atspėti, kas už jų stovi, tad bus geriau prieš atidarant šiek tiek padelsti. Savo grakščia eisena Dovydas patraukia prie jų kaip stovi: su mergaitiškais drabužiais, dailiu rausvu pūkiniu megztuku, dangiško žydrumo plisuotu sijonėliu, baltomis kojinėmis, siekiančiomis stambokus, gražiai apvalainus kelius, ant peties pasikabinęs raudono plastiko rankinę. Nosis pabalnota karnavaliniais akiniais, o kviečių spalvos garbanas dengia raudona beretė, užsmaukta iki pat antakio.
– Ieškote sahibo? Jo nėra namuose.
Ant slenksčio stovi inspektorius Chalvanas, plačiapetis, kiek gunktelėjęs su ta miline, batai aplipę moliu, rankoje sugniaužta šlapia skrybėlė, ir įdėmiai žvelgia į Dovydą. Jo akys skaisčios, bet žvilgsnis blausus. Jis ne toks kaip kiti policininkai, Dovydas tai turi pripažinti, jis ne iš tų, kurie net ir apsiniaukusią dieną akis slepia po juodais akiniais, regis, jo neglumina tai, kad žmonės matys jo akis ir įžvelgs jose kokius nors jausmus, ar tai būtų pyktis, ar visiškas abejingumas, kuris turbūt pasitaiko dažniau. Jis nesiruošia rodyti pažymėjimo, neužsimena apie kratą ar patikrinimą ir net slenksčio neperžengia.
– Gal malonėtų tavo motina trumpam ateiti? – Ir šiurkščiai, bet nekeldamas tono priduria: – Klounas.
– Memsahib irgi nėra.
– Kada ji grįš?
– Ar turite kratos orderį?
– Ne dėl to čia atėjau. Kartoju. Kada grįš ponia Bartra?
Kažką jis turi vienoje milinės kišenėje su brokato pamušalu, joje kažkas pūpso. Bet jie neturėtų nešiotis pistoleto, mąsto Dovydas, ir jo žvilgsnis už tamsių akinių smelkiasi kiaurai pro neperšlampamą audinį ir kišenės pamušalą: plokščia konjako gertuvė, keli variokai tarp tabako trupinių ir pūkelių, namų raktai ir prastos kokybės „Dupont“ žiebtuvėlis, prigludęs už smarkiai apglamžyto „Lucky Strike“ cigarečių pakelio, akivaizdu, kad faras cigaretes perka vienetais ir vis jį papildo…
Tai, ką pasakoju, tėra faktai, kuriuos atkuriu atmintyje, pasikliovęs brolio atvirumu ir gerais norais, ir netvirtinu, kad tai gryna tiesa, bet labai arti jos.
– Ar tu manęs negirdi? – neatlyžta inspektorius. – Ką ji sakė, ar greit sugrįš?
– Aš nežinau, bvana. Nieko negaliu pasakyti.
Dovydas nudelbia akis žemyn, nujausdamas, kaip inspektorius nekantriai atsikrenkš ir su ramia panieka užduos naują klausimą:
– Nereikia manęs maustyti. Geriau sakyk, kur išėjo motina.
– Gerai, – burbteli nepakeldamas galvos ir tyli. Šiek tiek timpteli sijonėlį žemyn, pirštais paliečia beretę, pasitaiso ant peties rankinės dirželį ir galiausiai prabyla: – Papasakosiu, jeigu jūs toks smalsus. Ji išvyko į gimdymo namus pasitarti su gydytoju, o paskui sakė dar turinti daug reikalų…
Reikia aplankyti senelę Teklę, kurią ištiko embolija, jai suparalyžiuota viena veido dalis, paskui užsukti į vaistinę, dar ketino nusipirkti nailonines kojines ir vakarinę suknelę, dar ji sakė, kad jei suspės, norėtų apžiūrėti netoli Tres Toreso parduodamą vilą su sodu. Jūs nemanykit, kad mes visą gyvenimą gyvensime išnuomotame name, šiame suknistame kvartale apie mus visi skleidžia apkalbas. Ar jūs žinote Tres Toreso rajoną? Jis prašmatniausias Barselonoje, ten gyvena vieni ponai, iš ten kilusi ir mano motina, ir jos tėvai, kurie žuvo per bombardavimą. Turbūt jau kitą savaitę mes išsikelsime, taigi pats suprantate, kai vėl čia ateisite, mūsų jau ir pėdos bus ataušusios. Taip bus saugiausia.
– Man gaila į tave žiūrėt, vaike, – suniurna inspektorius, kol Dovydas postringauja, jau spėjęs pasukti galvą į kitą pusę, tarsi šis nesąmonių srautas kėsintųsi aptaškyti jam veidą. Jis kyšteli pirštus į milinės kišenę, paglosto plokščią konjako gertuvę, bet jos neišsitraukia. – Seniai jau tėvas tavęs nešventino diržu?
– Kas čia dabar? Ar ketinat mane nuodugniai iškvosti?
– Dovydas viena ranka pasiremia į durų kampą, o kita grakščiai ir įžūlokai įsisprendžia į klubą. – Jei norite, galiu pasakyti, kad tėvo nemačiau nuo tada, kai jis pro griovą paspruko į kubangų teritoriją.
– Pakelk galvą ir pažvelk į mane, – paliepia inspektorius.
– Į džiungles. Tik nesakykit, kad to nežinojote.
– Kokį velnią čia man tauški?
– Kalbu apie Ginklų džiungles. Jos štai ten.
Vyriškis nekantriai atsidūsėja ir užsideda skrybėlę. Regis, jis jau ketina eiti, bet kur tau. Vaike, tavo gyslomis srovena melas. Dovydas kilsteli kairį kelį, norėdamas užsitraukti kojinę, ir susverdi ant vienos kojos. Netrukus sąmoningai grakščiai ir labai lėtai kaip koks drugelis vėl uždeda ranką ant juosmens ir nudelbia akis žemyn. Inspektorius rūsčiai žvelgia į jį.
– Nusiimk tuos akinius ir pakelk galvą. Noriu matyti tavo akis, kai su manim kalbi.
– Bvana palaukti atsisėdęs. Ant šios akies man iššokęs miežis, didžiulis lyg melionas.
– Užjaučiu tavo motiną. Turbūt ji kiaurą dieną meldžia, kad sugrįžtų tėvas ir imtų tave auklėti kaip dera…
– Jūs taip manote?
– Ir kad ponas Bartra liautųsi gėręs ir vėlęsis į skandalus. Noriu pasakyti, – ne itin maloniu balsu priduria inspektorius, – ji trokšta, kad padėtis greičiau pasikeistų. Kad tėvas sugrįžtų namo ir pasirūpintų jumis visais.
– Aš nežinau, bvana. Namuose apie tai nekalbama.
– Mėgini man įteigti, kad niekada apie jį nesikalbate? Ir visiškai jo nesiilgite?
– Apie jį mes nesikalbame. Raudonplaukei tai nepatinka.
– Kaip drįsti ją taip vadinti, juk ji – tavo motina!
– Ji dėl to nesuka galvos. – Dovydas šypteli ir pakraipo užpakalį. – Skamba lyg meilus vardas. Tėvulis visada ją taip vadindavo.
Mintyse pasigirsta tyli aimana. Jis regi kruviną tėvo užpakalį ir jo ranką, prispaudusią nosine žaizdą.
Inspektorius akimirką patyli.
– Ar tu visiškai neturi, ką man pasakyti? Gal bent jau žinai, kur dirbo tavo tėvas?
– Ogi narsiame žiurkinėtojų būryje.
– Nebūk mulkis.
– Kad aš krisčiau negyvas, jei meluoju! – pykteli Dovydas. – Jis naikino žiurkes kino teatruose!
– Aš kalbu apie ankstesnį darbą. Prieš tai, kai jis tapo Municipalinės higienos tarnybos darbuotoju.
– To aš nežinau, bvana. Regis, jis dirbo anesteziologu.
Aš dar buvau visai pyplys. Ar žinote, kad žiurkės gali įsiveržti į kino salę ir pulti žmones? Ar žinote, kad porelė žiurkių per metus gali atsivesti dvidešimt penkis tūkstančius šlykščių jauniklių?
– Per šešis mėnesius nieko apie jį negirdėjote?
– Balažin, kokio senumo tos naujienos. Ir ne per geriausios, – užgieda Dovydas, tramdydamas apsimestinį žiovulį ir drebulį po pūkiniu megztuku, tokiu trumpučiu, kad net bamba matyti. – Esam gavę vieną jo laišką, iš kurio paaiškėjo, kad gyvena jis visai ne ten, kur mes manėme… Tuojau papasakosiu. Jis visada sakydavo, kad ruošiasi ilgai kelionei į Afrikos gilumą, nuo Chartumo iki Viktorijos ežero, keliaus pro Mėlynuosius kalnus, bet, pasirodo, paskutinę minutę jis savo planus pakeitė. Jis kasdien vis giliau skverbiasi į Mindanao džiungles. Bvana, ar žinote tokią vietą? Ji Filipinuose. Sako, net turėjęs apsimesti dvasininku klerku, kad galėtų suimti Datu ir visus, kurie užsiima kiaulių odų ir dramblių ilčių kontrabanda.
Ir čia dar ne viskas. Jis tikino, kad esą iš piršto laužtas prasimanymas, jog klerkai, suvynioti į kiaulių odą, miršta iš baimės. Tai gryniausias melas.
Inspektorius stovi atlošęs galvą, tarsi Dovydo žodžiai jam smirdėtų, prisimerkęs lyg snūduriuotų.
– Ir tai viskas?
Įžūlios Dovydo akys po mandagiai ir išdidžiai išlenktais antakiais mato inspektoriaus santūrumą ir pasitikėjimą savimi.
– Ne, bvana. Klerkus įmanoma nudėti kaip arklius – paleisti jiems kulką į kaktą… Ar jūs mokate taip šaudyti? Mano tėvas tvirtino, kad verčiau paleis sau kulką iš automatinio šautuvo, negu leisis sugaunamas pigmėjų kubangų. Tas laiškas rašytas prieš keturis mėnesius, galimas daiktas, kad jis jau ir kojas pakratęs. Animasų bažnyčios klebonas mano motinai prasitaręs, kad tėvas veikiausiai pragare, nes ten paklius visi savižudžiai, štai kaip jai pasakė tas mėšlinas ožys ir mulkis kunigas. Raudonplaukė tvirta ir šįkart nepravirko, bet kur tai matyta taip elgtis!
– Ar jau baigei?
– Jo, bvana.
Iš išsipūtusios milinės kišenės inspektorius išsitraukia nemokšiškai popieriumi aplenktą knygą.
– Kai motina sugrįš, perduok jai. Anądien ji pametė ją tramvajaus stotelėje. Buvo šiek tiek apiplyšusi, tai aplenkiau ją kaip mokėjau.
– Nieko sau, – murma Dovydas, imdamas knygą dviem pirštais, tarsi joje būtų koks užkratas. – Ir tik dėl to atėjote? Šakės!

Ko tik tie žmonės neprišneka. Kad matė ją verkiančią, kad vargšę kamuoja aukštas kraujospūdis ir diabetas, kad dūmija lyg vyras ir su sūnumi pragyvena už du realus per dieną… Gal ir tiesą žmonės šneka, bet, klausykit, jos niekad neišgirsit dejuojant, nors nugaros diegliai stipresni už mano, o jau išblyškusi – žodžiais neapsakysi. Žiūrėk, kitą dieną jos veidelis labiau išgeltęs už citriną, betgi ji nesiraukys ir nesiskųs. O adata jos rankose iš senų drabužių daro stebuklus.
Ką čia ir kalbėti. Ponia Bartra – labai narsi moteris. Ji visada tokia dėmesinga ir maloni, tikrai geras žmogus ir, be to, labai išsimokslinusi.
Jūsų vardai ir pavardės.
Sako, kad ji dirbo mokytoja.
Raudonplaukė siuvėja dar jauna ir labai daili moteris.
Rufina, ji – vieniša moteris ir sukasi kaip išmano. Šiais laikais daugybė tokių.
Ar ji mėgsta kavą? Na ir paklausėte, pone policininke! Kas ją žino, tiesa, Puri? Betgi tik pagalvokit, kiek dabar kainuoja tikra kava! Ar jums atrodo, kad raudonplaukė ja spekuliuoja? Na, čia tai jau grynas prasimanymas. Dabar išgirsi tiek visokio melo…
Bet tas jaunatviškas dailumas, veidelis – lyg mergaitės, ta baltutėlė oda ir ryškūs lyg morka plaukai, na, nežinau, nežinau…
Manęs neklauskit. Aš nieko nežinau, teisybę sakau.
Teisybę? Šiame bėdiname skersgatvyje jos nė su chirurginėmis žnyplėmis neišplėši.
Kokius niekus plepi, Rufina?
Viena jos pusseserė, vardu Emilija, tupi cypėje už neaiškiais pagrindais įgytas prekes. Kaip jums tai patinka!
Koks buvo ponios Bartros vyras? Tikras pusprotis.
Jeigu jo ieško…
Tikras begėdis ir netikša.
Ei tu, neįsijausk, gana įžeidinėti!
…matyt, būta dėl ko.
Kai paskutinįkart jį sutikau, tiesiog pasityčiojo iš manęs.
Paklausiau, pone Bartra, tai kaip laikomės? Tas prisidegė cigaretę ir, pasičiupęs už kiaušių, dovanokit, šūktelėjo „Tegyvuoja Ispanija!“, dėbtelėjo į mano užpakalį ir patraukė savais keliais.
Vos moteris nuo jo nusisuka, tas nevidonas pirmiausia įsispitrėja į jos sėdmenis.
Tąnakt jis praleido griovoje…
Tik pusė mylios, tik pusė mylios, tik pusė mylios…
…viena akimi tykodamas, kaip miega tigrai.
O kita jai antrina:
Ogi, klausykit, tas jo sūnus. Kiauras dienas slampinėja gatvėmis, neina į mokyklą, tūno griovoje ir krapštosi kažką su peiliu arba išnešioja vestuvių ir krikštynų nuotraukas. Irgi velnio neštas ir pamestas, kaip jo tėvas.
Taigi iš to berniūkščio nieko doro nesulauksi.
Paskui balsai skersgatvyje prislopsta, tarsi tvankumos banga būtų kalbėtojams užgniaužusi kvapą, o kuždesiai per siestą sklando pavėsingose verandose ar laiptų aikštelėse, vėliau susimaišo su putros, verdamų kopūstų ir balažin kokių čirškinamų daiktų tvaiku, o nakčiai atėjus, sklinda lyg gyvatės šnypštimas, kaip tas nesiliaujantis švilpimas, radęs prieglobstį iškankintose Dovydo ausyse. Ir ant atlapų sustingusi vyro ranka, leidžianti suprasti, kieno čia valdžia, ragina kalbėti ir kelia baimę.
Klauskite manęs, pone. Tik mano vyrą palikit ramybėje, nes jis nieko nežino.
Kaip ir maniškis. Jis nėra priešiškas ar piktavalis. Tiesiog jis apykurtis.
Manasis priklauso dievobaimingų Švento Kristaus nešėjų brolijai.
O maniškis turi Didįjį ordino kryžių už aeronautikos
laimėjimus. Patikėkit, jis visiškai atsidavęs valdžiai.
Manąjį kamuoja niežai. Žinoma, sunkūs laikai.
Vardai ir pavardės! Reikalingi jūsų vardai ir pavardės!
Benitas Miro Savala, Frankas Raič Rozalenčas, Martinas, Cezaris ir Bravas Zospedros Eskolajai.
Kas sekmadienį visi namiškiai lanko šventas mišias, o kaipgi kitaip, priduria kita.
Mano vyras turi tik vieną trūkumą – be paliovos spjaudosi. Kiauras dienas spjaudo skreplius, taip jam viskas kelia pasišlykštėjimą.
Vieną vakarą siuvėjos vyrelis pasakė išeinąs pirkti vaisvandenių, ir ji daugiau jo akyse neregėjo.
Kokie dar vaisvandeniai, dėl Dievo! O šventas naivume!
Dar kitas balsas kvaršina galvą:
Jis girtuoklis ir nepraustaburnis, tikras turgaus šarlatanas.
Vėjo pamušalas. O tos žandenos, priduria ponia Karmela, tokių paieškoti reikia.
Tas žmogus atrodė rimtai sugniuždytas, kai paskutinį sykį čia lankėsi. Jis tiesiog akyse pasikeitė, tapo nebe tas.
Taigi tąsyk jis atrodė apsileidęs, apsmukusiomis kelnėmis ir gerokai patempęs. Ogi Trinei tai jis labai patinka…
Ar man? Niekus tauški, brangute. Man patinka vyrai dabitos ir su gerais kiaušiais.
Trine, nekalbėk taip, tave gali atskirti nuo bažnyčios!
Jeigu jums įdomu, tai mano vyras vienąkart matė jį tokį nusigėrusį, kad sunku apsakyti.
Aš tai galiu galvą guldyti, kad žmona jo jau nebelaukia.
Rufina, kokia tu kurčia, mergyt!
…ypač po to, kai vargšės vos neištiko persileidimas, o tas pelų maišas kažin kur trainiojosi ir nė akių nerodė.
Jis tikras lengvapėdis! Ir šluotą su sijonu pamatęs negalėtų akių atitraukti. Ar ne, Trine, dailute?
Ar manęs klausi, aukse? – pasiteirauja pati jauniausia, o vėjo gūsis staiga kilsteli aukštyn margą jos sijoną. Jos rankos užimtos siuviniu, jai nė motais nusileisti sijoną, kuris plazda apie jos striukas, lyg iš pieno plaukusias šlaunis.
Vaikeli, žiūrėk sijono.
Kas gi čia tokio.
O man tai patinka, – prie choro prisijungia dar viena. – Jis buvo išvaizdus tipas, krintantis į akį.
Susitvarkyk gi tu tą sijoną.
O kam? Juk mes – kekšės ir neturime kojų. Ar tu nežinojai, meilute? Mes neturime nei užpakalio, nei sielos, nieko, kas verta bent nago juodymo, va taip anądien kunigas per išpažintį pasakė mano draugei.
Sako, kad jis visą naktį ir kitą dieną pratysojo nelabai toli nuo čia, kokia pusmylia aukščiau, vorupėje, tarp išdžiūvusių figmedžių šaknų.
Žmona jam nei drabužių, nei valgymo nenunešė. Nenorėjo akyse jo matyti. Tegu tas mulkis nudvesia, pasakiusi ji.
Nieko panašaus, Felise. Jei norite išgirsti tiesą, verčiau paklausykite manęs. Ta mūsų nelaiminga kaimynė, raudonplaukė, kaip mes ją vadiname, kurios vyrelis jus taip domina, pačiam geriau žinoti kodėl, nes mes nenorim veltis į politiką, nors asmeniškai man, kai tik galiu, patinka bendradarbiauti su valdžia, čia aiškus dalykas, juk dalyvauju mišiose. Žmonės sako, kad ta geroji moteris, siuvėja, – tikra šventoji, nors šiais laikais šventuosius išvysi tik altoriuose, bet galvą guldau, kad ji nelaiko apmaudo ir nesijaučia savo vyrelio apgauta, dera pridurti, kad ji ne kokia kekšė ar kontrabandininkė, ji ne iš tų raudonųjų, kokių mums jau teko pažinti. Dėl Dievo, nieko panašaus! Kad ir kaip viskas atrodo, iš tolo matyti, kad šioji yra tikra ponia, nežinau, ar mane suprantate…
Mano vyras nesidomi politika. Jam patinka kolekcionuoti pašto ženklus.
Vargšė moteris, ji plūkiasi iki devinto prakaito. Tokia rafinuota ir mandagi, ir visada moka būti savo vietoje.
Neregėtas daiktas – savo namų verandoje ji augina ramunes.
Tas tiesa, išsyk matai, kad ji ne iš šių vietų. Ta moteris tokia keista.
Jos giminės? Žinau, kad Valjarkoje gyvena sesuo, bet jiedvi nesišneka. Toji sesuo anksčiau gyveno Koronjoje, Taragonos provincijoje. Klausiate, ką žinau apie vyro pusę? Neseniai prieglaudoje nuo embolijos mirė jos anyta, paskutiniuoju metu ji nė žmonių neatpažindavo. Prieš metus pasimirė ir
uošvis. Jie gyveno Mataro, uošvis buvo žuvininkas…
Žvejys, Rufina. Visai supainiosi poną policininką.
Žvejys nieko nenorėjo girdėti apie sūnų, poną Bartrą.
Pats žinote, iširusios šeimos, likusios skolos ir kiti dalykai.
Apgautos moterys. Mirę vaikai. Sutuoktiniai, kurie niekada nesugrįš namo. Kekšės, kurios neturi kojų ir sielos. Ko tik čia nėra, pone.
Ponia Bartra? Jau bus kokie trys mėnesiai.
Mažiausiai keturi, Aurelija.
Ir dar priduria:
Man nesmagu sakyti, bet raudonplaukė patyrė du abortus. Du ar tris, kiek man žinoma.
Kokia tu liežuvautoja, Konsuela!
Ji savo vyrą mylėjo, štai kur šuo pakastas.
Kokios mes, moterys, paikos, ar ne, pone?
Aš tai, pone inspektoriau, tik iš namų į bažnyčią ir iš bažnyčios – namo.
Na, o kas dar, kas dar… Ak, ta moteris čia gyvena kaip nuomininkė. Kiek vargų tenka iškentėti. Bent jau dabar, kai tas netikėlis jos vyras išsinešdino, pagaliau gali ramiai miegoti. Kaip ir visi kaimynai. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera, ar ne, pone? O tie žmonės juk visko prišneka.