Gruodžio 27 d. – Man rodos, kad dabar madinga Kalėdas laikyti neapsakoma nuobodybe, šventėmis, kai jūs nuolat raginami persivalgyti ir be rimtos priežasties dėtis linksmais. O iš tiesų tai vienos gražiausių ir poetiškiausių švenčių, jeigu jas tinkamai švęstume, ir visus metus buvę kiekvienam nemalonūs, bent vieną dieną prisiverstume pabūti draugiški, ir tikrai nuostabu, kad galime dalintis dovanomis ir mūsų nepersekioja įsitikinimas, kad lepiname dovanos gavėją ir kad vėliau nuo to kentėsime. Tarnai – tai tik dideli vaikai, ir juos taip pat pradžiugina mažos dovanėlės ir gardumynai, o mažylės dar gerokai prieš šventę kiekvieną sykį eidamos į sodą tikisi susitikti Kūdikėlį Jėzų su pilnomis rankomis dovanų. Jos tvirtai tiki, kad šitaip joms atnešamos dovanos, ir tai tokia žavi mintis, kad vien dėl to verta švęsti Kalėdas.

Kadangi viskas daroma didžiausioje paslaptyje, parengiamieji darbai tenka man vienai, o jie nėra iš lengvųjų, kai tiek daug žmonių mūsų namuose ir jų dar yra kiekviename mūsų ūkyje, o visi vaikai, dideli ir maži, taip pat tikisi sulaukti laimės. Keletą dienų prieš šventes ir po jų biblioteka tampa negyvenama, nes joje laikomos visos kalėdinės eglutės ir dovanos. Išilgai vienos kambario sienos išrikiuojamos eglutės, o palei kitas tris sienas sustatomi stalai, kiekvienam šeimynykščiui po stalą. Kai eglutės uždegamos, stovi spindinčios ir apšviečia laimingus veidus, pamirštu, koks tai buvo vargas ir kiek kartų turėjau užbėgti laiptais į viršų ir vėl žemyn, pamirštu visokiausius galvos ir kojų skausmus ir džiaugiuosi kartu su visais. Pirmoji įvedama birželio mažylė, tada kitos ir mes patys įeiname pagal amžių, tada tarnai, po jų vyriausiasis prievaizdas su šeima, kitų ūkių prievaizdai, mamzelės, sąskaitininkai ir raštininkai, o po jų visi vaikai, ištisi jų būriai – didieji vedasi mažuosius už rankos arba neša ant rankų kūdikius, o mamos vogčiomis žvilgčioja pro durų tarpą. Sueina visi kiek telpa, atsistoja priešais eglutes ir pagieda dvi tris Kalėdų giesmes; tada jiems įteikiamos dovanos, ir jie nueina triumfuodami, užleisdami vietą kitai grupei. Mano trys mažylės irgi karštai giedojo, nesvarbu, ar suprato, apie ką buvo giedama, ar ne. Šia iškilminga proga jos vilkėjo baltas suknutes, o birželio mažylė net buvo papuošta drabužėliu gilia iškirpte ir trumpom rankovytėm kaip visi vokiečių kūdikiai, nepaisant termometro stulpelio. Jos rankytės atrodė kaip miniatiūrinio boksininko rankos – niekada nesu tokių mačiusi; jos yra jaunutės auklės, kuri vis riša ant rankyčių mėlynus kaspinus ir nuolat jas bučiuoja, pasididžiavimas ir džiaugsmas. Tikrai negalėsiu vestis jos į pobūvius, kai užaugs, jeigu jos rankos ir liks tokios.

Kai jos atėjo palinkėti labos nakties, visos buvo išbalusios ir prislėgtos. Balandžio mažylė su savimi turėjo sumenkusį japoniuką lėlę, kurią sakėsi pasiimsianti į lovą, bet ne todėl, kad ta lėlė jai patiko, o kad buvo jo gaila, nes jis atrodė labai išvargęs. Jos atsainiai mane pabučiavo ir išėjo, ir tik balandžio mažylė, kai ėjo pro eglutes, tūptelėjo į jas žiūrėdama.