„Kalbantys šešėliai“ 

Ketvirtoji autoriaus knyga, kurią sudaro dvi poemos: „Kalbantys šešėliai“ ir „Nežinomas kraujo ryšys“. Pagrindinė knygos tema – Tėvynė, žemė gimtoji, kurioje svarbiausia ne tik išlikti (būti bent šešėliu tarp praeities ir dabarties), bet ir išlaikyti savastį, išsaugotą nuo protėvių laikų.

Poema reflektuoja Lietuvos gyvenimo tėkmę nuo pokario iki šių dienų.

Autorius atkuria būdingąsias tautos patirtis, būsenas, įvykių raidą, ieškodamas viską bendrinančių vaizdų ir remiasi realijomis – kolchozai, melioracija, vienkiemių naikinimas, trėmimai, etninės kultūros žlugdymas, prisitaikėliškumo pliusai ir minusai, sekimai, sovietijos šešėliai dabarty ir pan. Veiksmo erdvė kaimiška, su dzūkų žemės ir kalbėsenos žymėmis, kai kuriose vizijose siekiančiomis jotvingių laikus.

Abstrahuotas kalbėjimas, vaizdingas, energingas, intensyvus pasakojimas, ryškiai ritmizuota poetinė kalba išplėtotais periodais – sulydo patetiką, lyrizmą, ironizavimus, dzūkų šnekos ataudus... Daug lyrinių intonacijų, bet epinis pasakojimas nusveria.

Panašaus poetinio kūrinio atkurtos Nepriklausomybės laikotarpiu, regis, nebūta.

Valentinas Sventickas, Literatūros kritikas