„Laukiniai prisiminimai“ 

Kaskart iš naujo skaitydamas nedidelius Genovaitės Bončkutės tekstus (eseistinės novelės, psichologiniai esė) jaučiau, kad jie man atrodo vis tikresni. Ir egzistenciškai, ir psichologiškai. O juk iš pradžių, kol tie tekstai nebuvo apvalyti nuo stilistinio, kalbinio ar net smulkių prasmių balasto, buvau kone įsitikinęs – pernelyg buitiška, pernelyg moteriška, net irzlu ir sentimentaloka. Per daug tų jausmų jausmelių, per maža išorės pasaulio, vyriškai aiškios minties, stangraus veiksmo... Net nusikaliau tokią sentenciją: taip banalu, kad net tikra, ir taip tikra, kad net banalu!

Prisipažinsiu – niekaip negalėjau rasti tinkamų estetinių raktų ar įrankių atidaryti šioms mažoms, šiek tiek praviroms ar tvirtai nuo įžūlaus racio užtvertoms geldelėms: keistokos psichinės būsenos, ireali sapnų erdvė ir reliatyvus laikas, spengianti emocinė įtampa, o čia pat – droviai nusmelkiantis intymumas, neišsakyto jausmo sunkybė, kone iracionalus žmogaus gerumas kitam žmogui. O kartu buitiška, labai tikroviška gyvenimo medžiaga, rupi kasdienybė... Ir dar tas beveik kiekvienoje novelėje, net esė, lyg rūkas virš visko tvyrantis, tačiau ir sielą maudžiantis nerimas, nenumaldomas ilgesys. Galbūt anapus, galbūt kito žmogaus, o gal ir sąmonės tikrumo, ramybės, atliepiamos meilės, nesumeluoto jausmo, nuoširdžių santykių ilgesys. Be to – baimė. Baimė prarasti save, prarasti artimą, nejausti, neįstengti, nebūti...

Galiausiai pirmąjį ir, regis, patikimiausią raktą tarsi pasiūlė pati autorė – jos domėjimosi, rūpesčių ir darbo laukas esąs egzistencinė psichologija, tikriau – psichoterapija. Tad čia ir pridursiu, kad Genovaitė Bončkutė yra įgijusi egzistencinės psichologijos specialybę. <...> Žodžiu, iš piršto nedaug kas laužiama, nebent labiau simboliškuose ar alegoriniuose kūrinėliuose („Pasaka“, „Jeigu mano gyvenimas būtų drama“) ar sapno poetikos persmelktuose epizoduose... Tačiau ir tuomet labiau pasikliaujama realybe, buities detale, psichologine atodanga, o ne nežabota išmone. Tokios atmerktom akim išsapnuotos, ir sąlygiškos, ir siurrealistinės novelės – „Vilnius– Naujininkai–Minskas“, „Anapusiniai kambariai“ ar trumputė „Vaikai ir žuvys“...

Tačiau klimpdamas į atskirų tekstų vardijimą jaučiu, kaip slysta iš rankų tasai pirmasis autorės pasiūlytas patikimiausias raktas.

Neketinu, žinoma, pirmajai Genovaitės Bončkutės knygelei suteikti klasikos rango. Autorė dar, regis, per arti savojo teksto, dar trūksta sąmoningiau suvoktos estetinės distancijos, kuri vienintelė leidžia rašymui „susvetimėti“, generuoti meninę prasmę. Kai tokia distancija aiškesnė – švysteli ironija, graudokas humoras. Vis dėlto naują žodį, šiuolaikišką dvasinę būseną, nesuvaidintą psichologizmą jos novelėse jaučiu. Jaučiu poreikį savąja nuojauta, įžvalga smelktis buitin, pasaulin, žmonėsna arba įsileisti tą pasaulį, tuos žmones savin. Svarbu, kad savo rašymais įskeltume meninę kibirkštį, kad išgyventume tą siaubingą vidų išorėje, kuris ir yra šiek tiek pravira mūsų būtis. Juk iš tikrųjų vien tik paviršius paklūsta raiškai, paslaugiai uždengiančiai gelmę, slepiančiai prasmę. Antraip žmogus neištvertų.

Justinas Kubilius