Pagalvojau, gal paklausti Nadžį apie mergaitę iš dulkių, bet jis nebebuvo tas Nadžis kaip anksčiau, todėl nusprendžiau paklausti Rožininko. Rožininkas ir papi* buvo seni draugai. Gal jis žinos, kas atsitiko.

Kai kitą kartą jis atėjo pas mus, aš laukiau už svetainės durų, kol jie baigs kalbėtis su papi, kad galėčiau nusekti jį į lauką. Durys buvo plačiai atvertos. Teta sėdėjo ir kažką nėrė, tačiau papi ir Rožininkas vėl ginčijosi dėl įsiveržimo. Papi sakė, kad tai išspręstų Palestinos problemą. Palestiniečiai jau pradėjo vadinti savo stovyklas Palestinos miestų vardais, sakė jis, tačiau Rožininkas su tuo nesutiko. Jis parodė papi laikraštį.

– Ar tu nematei nuotraukų? Izraeliečiai braunasi pakrante, naikina miestus ir kaimus, nuklodami savo kelius lavonais.

Kaip Joniukas ir Grytutė, pamaniau sau, palikdami duonos trupinių pėdsaką, kuris parodytų jiems kelią namo.

Įėjo mami paimti jų kavos puodelių.

– Greitai jie uždarys oro uostus, - išgirdau ją šniurkščiojant, kai ėjo iš kambario, - o mus visus paliks. - Ji buvo teisi. Daugelis mano klasės draugų su tėvais jau išvyko į užsienį.

Tetos vąšelis sparčiai krutėjo - pagaudavo storą baltą siūlą, patraukdavo jį ir ištraukdavo naują kilpą. Nėrinio raštas buvo retas, kaip gražus tinklelis. Jo vingiai vėl man priminė raitytą, dailią papi rašyseną.

Lauke apšaudymas tankėjo, riaumojo tarsi bangos, ir piktas papi balsas mėgino jį perrėkti:

– Ką dar sumanė Džumajilas? Ar pamiršai Damūrą**?

Rožininkas čiulpė savo dirbtinius dantis ir jo burna atrodė taip, tarytum ją būtų reikėję išpumpuoti kanalizacine pompa ir tada sugrąžinti tuos dantis į vietą.

– Tai, ką palestiniečiai darė Damūre: prievartavo, nurėždavo žmonėms krūtis, lytinius organus, žudė moteris ir vaikus vienus kitų akivaizdoje, - tai nedovanotina. Bet jie visi taip elgiasi, visi. Ir mūsiškiai. Viskas priklauso nuo to žmogaus, kuris paspaudžia gaiduką, o ne nuo vėliavos. Šiame kare nėra nei gerosios, nei blogosios pusės.

– Gana. Gana šitų kalbų, - suniurnėjo teta.

Man jos taip pat nepatiko, todėl vaikščiojau be tikslo iš kambario į kambarį. Kiekvienas kambarys kvepėjo vis kitaip. Nadžis dažė savo žaislinius kareivėlius, tad jo kambaryje tvyrojo emalės dažų ir nudėvėtų sportbačių, kurių jis neleido mami išmesti, kvapas. Mano miegamasis kvepėjo medvilne ir knygomis, mami ir papi kambarys - išlygintais užvalkalais. Iš vonios kambario skverbėsi aitrus skalbiklio kvapas, valgomasis kvepėjo grindų vašku, o virtuvėje, kur mami minkė didžiulį tešlos gumulą, oras buvo tirštas nuo mielių ir alyvuogių aliejaus aromato.

Vartydamos tešlą, mami rankos viena po kitos smigo į baltumą lygiu, raminančiu ritmu. Spaudžiant tešlą, jai ant kaktos ir viršutinės lūpos pasirodė prakaito lašeliai. Vienas įkrito į tešlą ir buvo įminkytas.

Kriauklėje irgi pamažu lašėjo, kur po geriamojo vandens čiaupu mami buvo pastačiusi tuščią plastikinį butelį. Iš to čiaupo vanduo dažnai nebebėgdavo, tačiau jį paliko ten atsuktą: jeigu pradėtų bėgti, kad surinktų visą vandenį, net jeigu užtruktų savaitę, kol prisipildytų pora butelių.

Prieš dvi dienas pastebėjau, kad atsistojus holo tarpduryje, matosi visi buto kambariai, ir dabar ten ir nuėjau. Taip, ir dabar iš čia viskas matėsi: miegamieji, virtuvė, valgomasis, svetainė, vonia - ir netikėtai butas pasirodė toks mažytis. Iki šiol niekada negalvojau, kad jis mažas. O, kad galėčiau būti lauke!

Žiūrėdama į viršų, įsivaizdavau, kad stoviu ant lubų. Paskui pavaikščiojau sienomis, peržengdama langus, apeidama šviestuvus, statydama koją už kojos išilgai plyšių. Tada ėmiau lakstyti per baltas sienas it voras, skuosdama užuolaidomis aukštyn, viršutiniu paveikslų rėmų kraštu, stengdamasi išsilaikyti ant kampo, skubėdama atgal prie lango.

Nukritus dar vienam sviediniui, sutirtėjo langinės, ir, kol jie laukė, kada viskas nutils, pokalbis trumpam sustojo.

– Istorija vyksta greičiau, negu spėjame ją sekti, - pasakė papi. - Ten yra dešimtys grupuočių. Kiek perbėgimų iš vienos į kitą? Kiek kovų, kiek mūšių, vieną dieną prieš šią grupuotę, o kitą dieną - jau prieš kitą? Bet čia gyvenančiam žmogui laikas stovi ir nejuda.

Kurį laiką kambaryje buvo girdėti tik kaip trinasi tetos vąšelio traukiamas siūlas.

--

* Papì - Libano vaikų ir paauglių kalboje - tėtis, tėvelis, mamì - mama, mamytė.

** Libane karo metais tai viena, tai kita kariaujanti pusė vykdė keršto akcijas. Damūro skerdynės įvyko 1976 m. sausio 20 d., kai PIO būriai užpuolė Damūrą, krikščionių miestą, stovintį prie pagrindinės magistralės į Beirutą. Šis užpuolimas buvo atsakas į krikščionių maronitų pajėgų veiksmus: musulmonų išvarymą ir išžudymą PIO kontroliuojamuose Nabos ir Karantinos lūšnynuose 1976 m. sausio 18 d.