Negaliu neabejoti ir jųdviejų skaisčia meile, trukusia dešimt metų, nors ji taip tvirtina. Nė vienas patyręs žmogus nė akimirką nepatikėtų. Bet aš puikiai pažįstu Alfredą ir manau, kad taip iš tiesų galėjo būti; kad jis nebūtų sukėlęs tokio baisaus sąmyšio, išardęs šeimos, nuteikęs mūsų vieno prieš kitą, padalijęs į dvi stovyklas draugų ir priešų – vien dėl paprasto baltų rankų ir kojų ar kvapios odos žavesio. Aš pamažu suvokiau, kad giliausi jausmai Alfredui sukildavo ne dėl nerūpestingo pasivoliojimo miegamajame, o dėl šmėkštelėjusio minioje veido, smulkios dailios figūrėlės, palinkusios prie rankdarbių dėžutės apšviestame lange, vaiko, pasiaukojamai slaugančio tėvą ar brolį. Panelė Rikets nebuvo vaikas, kai juodu susipažino, bet ji buvo jauna, o mylinčio tėvo nebeturėjo. Tėviškos mintys Alfredo galvoje ilgainiui galėjo tapti ne tokios tėviškos. Bet jis nebūtų įžvelgęs skirtumo. Meilė jam ir liko meilė. Alfredas niekada nebūtų smulkiai tyrinėjęs savo jausmo ar klausęs savęs, ar, persekiodamas jo objektą, neskaudina kitų ir neapgaudinėja savęs. Alfredo nuomone, tik vulgarūs ir pavydūs žmonės neteisingai suprastų kilnią jo meilę.

Žinoma, žmonės taip ir suprato, nes visi linkę apie kitus manyti tik blogai, o ypač džiūgauja, kai pasitaiko proga apkaltinti didžiausią Anglijos doruolį. Net dabar, kad ir kaip panelė Rikets protestavo, nesunku įsivaizduoti, kokie jausmai iš tikrųjų jį valdė; širdies gilumoje, laikydamas ją glėbyje ir bučiuodamas, jis geisdavo to, ko niekada nebūtų prisipažinęs – ko jis niekada neprisipažino – ir ko ji niekada nebūtų man pasakiusi. Bet tiesos aš niekada nesužinosiu.

Tačiau iš jos pasakojimo visiškai aišku, kad per visus paskutinius nelaimingus mūsų mėnesius kartu jis buvo toks pat paklaikęs kaip aš, o išeitį žinojo ne geriau už mane, kai taip skaudžiai rašė apie Artūrą Greisoną, žalios svetainės prieblandoje besikankinantį iš beviltiškos meilės Lilianai Doni. Bet aš verkdavau, tūždavau ir kaip beprotė kvosdavau, jis pasidarė abejingas ir žiaurus, galvodamas apie vienintelį tikslą (man rodos, tik vyrai taip gali), nekreipdamas dėmesio į skausmą, kurį teikė kitiems; o vargšė panelė Rikets nieko nenutuokė apie mūsų namuose siautėjančias audras, kurių centru netyčia tapo.

Ir aš nebuvau beprotė. Buvo ir dovanų, ir slaptų laiškų. Jis kasdien eidavo su ja susitikti, įsikišęs į atlapą gėlę ir pasikvepinęs. Alfredas manė, kad aš visai apkiautusi ir nematau jo, išsipusčiusio ir besišypsančio – nors iš tikrųjų jis nematė manęs, stovinčios su chalatu ir baisiausiai laukiančios bent vieno žodžio. Diena po dienos jis pasiimdavo lazdelę ir išdroždavo kaip konsteblis, apsėstas, kankinamas, pavergtas vienos įkyrios minties. Smarkus kaip greitasis traukinys, lekiantis prie sugriuvusio tilto. Ir toks pat nesulaikomas. (p. 440–441)

--

Jis mane sugadino, ir jokiam kitam nebetikau. (p. 59)

--

Daug moterų skundžiasi, kad miegamajame vyras iš jų reikalauja per daug, tačiau man naktis buvo vienintelis paros metas, kai jausdavau, jog mano vyras tikrai yra mano; jog jis nepriklauso draugams, skaitytojams ar kitiems Anglijos gyventojams. (238)

--

Bet Alfredui meilė buvo toks spindulingas jausmas, kad jis niekada nesusimąstydavo, jog jį reikėtų padalyti į deramą žmonai, seseriai ar draugei. (p. 287)

--

Ne, kaip sako Maiklas, Alfredas stengiasi įtikinti save; teisinasi, kodėl vėliau manęs nebemylėjo, tvirtindamas, kad nemylėjo ir iš pradžių ir kad dėl nevykusių vedybų kaltas ne jis. Jis buvo tik aplinkybių auka: sunki vaikystė, nelaimingos jaunystės meilės ir lemtingas susižavėjimas mergina mėlyna suknele. Jis nėra Alfredas svetimautojas, išvijęs žmoną, jis yra Alfredas didvyris, tauriai kenčiantis likimo smūgius, liūdesį slepiantis šypsena, besiaukojantis dėl silpnesnių už jį, skleidžiantis aplinkui gėrį kaip Abanazaras, barstantis auksinius blizgučius: Jūsų Nuolankus Tarnas. Neprilygstamasis. Didysis Žmogus. (p. 329)

--

Idealaus žmogaus, kurio jis dar nesutiko. Man kraujas stingsta gyslose, vėl išgirdus jo nepasitenkinimo būgnus. Suvokiu, kad neįveikiamas polinkis į merginėjimą ir flirtus, perdėtas linksmumas, draugysčių užmezgimas ir nutraukimas, amžinas darbas, darbas, darbas, maištingos gyvenimo permainos slėpė padrikas kažko nuolat išsprūstančio iš rankų paieškas. Žiūriu į panelę Rikets – niekuo neišsiskiriančią ir sykiu nepaprastą. Ir vėl sukyla senas pavydas. (p. 401)