„Nojus ir Ema“ 

Tai kūrinys apie dviejų jaunuolių dramatišką, mistišką, skausmingą ir kartu visiškai paprastą meilę. Jis patraukia ir kone įtikina. Išlaikyta grakšti kompozicinė schema, epizodas gražiai veja epizodą, atpažįsti jaunų žmonių elgseną, mąstyseną, jausenos bei požiūrio į save ir kitus maksimalizmą, o retkarčiais – ir vertybinį vakuumą, tikresnio dvasingumo ilgesį. Ir keisčiausia, kad romane nėra nieko nereikalinga, gal tik šio to pasigendi – gyvenimiškosios, egzistencinės (gal ir filosofinės) herojų patirties. Tačiau tai dėl itin jauno autorės amžiaus, manau, atleistina: patirtis ateis gyvenant ir rašant.

A. Vilkaitė gana vykusiai eksploatuoja du svarbiausius (ir, matyt, mėgstamiausius) savo motyvus – likimo ir prakeiksmo. Kaip sako pati jaunoji autorė, „Nėra likimo, kurio negalima būtų prarasti, sulaužyti ar išduoti... Prakeiksmo taip pat.“ Įdomu, kad likimas romane traktuojamas graikų antikinės filosofijos dvasia – kaip lemtinga jėga, tarsi savarankiškas veikėjas, nors jį ir įmanoma pakeisti. Prakeikimo motyvas labiau viduramžiškas – tai piktos, demoniškos jėgos, nors jų šaknys siekia net senovės kinų mitologiją...

Tarsite, kaip šie pernelyg nutolę (ir laiko, ir erdvės, ir kultūros požiūriu) dalykai gali išsitekti viename kūrinyje apie šiuolaikišką moksleivės (vėliau – studentės, paranormalių reiškinių tyrinėtojos) Emos ir prakeiksmo kamuojamo Nojaus meilę?.. Tai ir yra mįslė, šio mažojo romano įtaigos paslaptis, kurią sunku apibrėžti racionaliai, tačiau ji stipriai jaučiama kūrinį skaitant. Rupiausia gyvenimo realybė kažkokiu neįspėjamu būdu persilydo į mistiškiausią mistiką, beje, visiškai nebanalią. Kaip įrankis veikia stilius, rašymo maniera, pasaulio matymas...

Patrauklu ir tai, kad romane esama nelyginant kokių paribio kultūros bruožų: lietuviams nuo seno pagarbią baimę kėlė latvių būrėjos ir kerėtojos, be to, veiksmas daugiausia vyksta Rygoje. Ją pati autorė apibūdina šitaip: „Tai miestas, kuris man niekada neatrodė tikras. Kartais eidavau Rygos gatvėmis ir bijodavau, kad grindinys išnyks, po manim liks tik juoda praraja. Ema taip pat netikra. Ji – vitražas, sudėliotas iš paveikslų moterų, kurias pažįstu ir kurias dar pažinsiu.“

Taigi šis nedidelis kūrinys yra išaustas tarsi iš trijų spalvų gijų, turi tris gylio matmenis: jaunuolių meilės istorija, mistinis prakeikimo motyvas ir filosofinė plotmė – mąstymas apie lemtį ir laiką. O svarbiausia – visa tai natūraliai tarp savęs dẽra, sudaro visumą. Galbūt visą šią įvairovę sulydo aukos motyvas, pasiaukojimo vienas kitam grožis.

Turėdamas nemažai masinės kultūros („popso“) bruožų ir įvaizdžių, A. Vilkaitės mažasis romanas vis dėlto nėra profaniškas. Autorė tiki tuo, apie ką rašo, kasdienei realybei suteikdama gylio pojūtį, išgyvenimus ji projektuoja simbolių, ženklų, paslapties ekrane, veikėjai savuoju likimu yra įtikėję lemtingai ir neišvengiamai, kartu tai jaunatviškai drąsi tamsiųjų, mistinių žmogaus prigimties pusių studija.

Įtaigaus lyrizmo ir poetinės plastikos Aistės romanui suteikia keturios keturių gamtos stichijų metaforos, persmelkiančios kone kiekvieną kūrinio epizodą. Paradoksaliai kalbant, kūrinyje esama daug daugiau veikėjų nei įvardyta. Siūlyčiau skaitytojui pasekti, ką, tarkim, Rygoje veikia lietus, rūkas ar besileidžiantis ant išnykstančio miesto sniegas, ką sako mums ugnis, liepsnos, pasaulį ir sielą išlydančios kaitros įvaizdžiai...

Justinas Kubilius