„Rojus“ 

Gyvenimas taip išgrynina tavo pasirinkimus, kad jų lieka tik tiek: juokas arba ašaros, ašaros arba juokas. Greitai, gal lėčiau, nesvarbu kaip, tu patirsi tą šiurpų ir nejuokingą pokštą, kuris esi tu pats, kuris esame mes visi. Šioji mūsų būklė be išeities, nepagydomai pastovi, dar niekam nepavyko jos bent kiek pakeisti, bet vis tiek privalai likti čia ir užpildyti savo laiką.

Rojaus paieškos Hanai Lakraft virsta kryžiaus keliais, o jos kryžius – ji pati. Kuo, regis, galėtų būti įdomi ši pilka, apgailėtina paribio būtybė ir jos stipresnio ar silpnesnio turinio tuščiais buteliais matuojamos dienos? Bet A.L. Kennedy kaip tik paribio ir beviltiškumo, išorinio vargingumo būvyje randa moterį, kurios kasdienė kova ir pralaimėjimas savo prigimčiai bei pirmykštė, aistringa, žudanti, bet neišsižadėta meilė padaro ją didinga, šiurpą keliančia graikų tragedijos heroje. Tačiau herojė A.L. Kennedy rankose tuoj pat virsta komediante, savo „tikrojo nevykėlių cirko“, mugės artiste, kuriai nieko nėra švento, iš ko ji nedrįstų pasityčioti. O iki ašarų prisikvatojusi iš savęs ir iš kitų, ji susigraudina ir suklumpa iš gėdos, slepia savo veidą nuo Dievo ir žmonių, renka ir liūdnai dėlioja blunkančias mielos vaikystės šukeles. Kas pasakys, kokį rojų atranda Hana ir ar apskritai jį randa, bet ji tikrai išbrenda ne vieną pragaro ratą. Tačiau verta leistis su ja ton sunkion kelionėn: geros literatūros gurmanui kiekvienas alkoholio, prakaito ir kraujo, vyro sėklos ir nunokusių javų kvapu persisunkęs „Rojaus“ puslapis suteiks tikrą pakylėjimą ir palaimą.

--

Iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė.

--

Recenzija