„Rytmečio šviesa“ 

Dešimtoji prozininko Vydo Asto (tikr. Tautvydo Galinio) knyga. Apsakymų rinkinyje taikliai fiksuojamos kasdienės individo likimo dramos, nevengiama etinių, psichologinių, froidistinių poelgių motyvų, atsigręžiama į skaudžią tautos praeitį.

V.Astas neria į įvairius istorinius amžius, mitologijos pasaulį. Rašo rimtai ir pašmaikštaudamas, lyriškai ir sausa faktų kalba, – nelygu reikalas. Turi neabejotiną persikūnijimo į kitus dovaną, todėl vienodai įtikinami jo kūriniuose vyrai ir moterys, skirtingų socialinių sluoksnių, istorinių epochų veikėjai. Žmogus pasaulyje, asmenybės problema, žmogaus jausmų ir minčių klodai – štai kas jam labiausiai rūpi ir ką kruopščiai žvalgo, tyrinėja. Tyrinėja ir veda skaitytoją drauge: pabūk ir tu tuo anuo, pasijusk kito kailyje, suvok kito išgyvenimus ar samprotavimus. Gal tie gilūs įsiskverbimai į žmogaus vidų, neatsiejant jo nuo aplinkos, ir yra vertingiausi dalykai V.Asto prozoje, gal kaip tik tie užfiksuoti kažkieno sielos virpesiai, visas dvasios peizažas, ne be talento nutapytas, ir išliks. Vydo Asto proza gimsta iš realybės, išskirtinis autoriaus kūrybos bruožas – žemiškosios faktūros jutimas ir suvokimas.

V.Asto apsakymų rinkinį „Rytmečio šviesa“ skaitysime, prisimindami visa, kas mūsų literatūroje geriausia, įdomiausia, reikalingiausia sukurta nuo Žemaitės iki P.Cvirkos, nuo A.Vienuolio iki J.Apučio. Tikriausiai ir J.Vaižgantas, ir A.Vaičiulaitis kuo prielankiausiai įžvelgtų šiuose apsakymuose sielos švyturiavimą lyg tuos godotinus „deimančiukus“...