Kritiškose situacijose Erikas visada elgdavosi ramiai ir išlaikydavo blaivią galvą. Tačiau dabar, galbūt todėl, kad įtempčiausios operacijos minutės jau buvo praėjusios, jis staiga pasijuto visiškas bejėgis. Lijos veidas, kai ją pamatė, atrodė kaip dailininko sudarkyta drobė, primarginta ryškiausių atspalvių. Redakcijos budėtojas rado jos piniginėje Eriko vizitinę kortelę ir jam paskambino. Turbūt tik nuojauta paskatino jį surinkti būtent Gladžio numerį, nes vizitinių kortelių Lijos piniginėje buvo daugybė.

Dabar jis prisiminė tuos laikus, kai Lija trumpam buvo įsidarbinusi jo klinikoje. Ji visuomet laiptais lakstydavo pašėlusiu greičiu. Erikas nusisukdavo, stengdamasis to nematyti. Puikiai žinojo, kad visi prašymai pasisaugoti būtų paveikę atvirkščiai, ir Lija tik dar greičiau ir dažniau lakstytų aukštyn žemyn.

Kartą tiesiog jam matant ji vos nenusisuko galvos. Liuoksėjo aukštyn per kelias pakopas iškart, apie kažką užsisvajojusi, o kai netikėtai pamatė jį, taip nustebo, kad koją nuleido ne ant to laiptelio. Tada Erikas ją sugavo. Na, o šįkart ne.

Erikas bijojo, jog kai ji pabus, tėvai pareikalaus grįžti namo. Jie niekada nebuvo pernelyg patenkinti Lijos sprendimu gyventi sostinėje. Ir pagaliau ji turės sutikti ir grįžti namo. Eriką varė iš proto ši mintis. Greičiausiai todėl, kad Lija vienintelė jį iš tikrųjų mylėjo, ir jis tą vis dėlto jautė. Priekaištavo sau, kad neteisinga laikyti ją prisirišus tik dėl šios priežasties, bet nieko negalėjo sau padaryti.

Prisiminė tą vakarą, kai flirtavo su ja, pasakodamas apie savo mirtinai skausmingus vampyriškus įkandimus. Tam tikra prasme jis ir taip jau buvo įkandęs jai. Tačiau nuo to ji netapo nemirtinga. Greičiausiai ji mirs, ir viskas bus baigta.

Jis bandė susikaupti ir plovėsi rankas su nepaaiškinamu įkarščiu. Jos buvo kažkokios purvinos. Nuo putų tarsi apsinešdavo baltomis pirštinėmis. Erikas jas nusiplaudavo ir pradėdavo procesą iš naujo. Jis organiškai negalėdavo pakęsti nešvaros. Ji varydavo chirurgą Gladžį į pasiutimą.

Penktas skyrius

Patricija ir Jazmina gulėjo lovoje apsikabinusios. Jų kontūrai buvo ypač ryškūs tarp trešnių raudonumo Jazminos miegamojo sienų. Tamsi jos oda buvo dar labiau įrudusi, o Patricija šalia jos atrodė tartum nesenstanti Raudokepuraitė.

Jazmina taip pagalvojo. Tingiai pasirąžė ir pasirėmusi ant alkūnių tarė:

– Niekada nemaniau, kad tokie santykiai kaip mūsų gali būti labai natūralūs ir paprasti. Kaip vilko ir Raudonkepuraitės.

Patricija apsivertė ant kito šono. Pasikišo po galva apkloto kampą ir kažkaip nevykusiai suvaidino čiaudulį. Ji visuomet taip elgdavosi, kai netikėtai supykdavo. Tas gestas paversdavo ją tiesiog nepakenčiamai juokinga. Ir neištvėrusi Jazmina sustūgo tuo savo meilingai vilkišku juoku, kurio jos raudonoji sugulovė tiesiog pakęsti negalėjo.

– Kitą savaitę mano vestuvės, vėpla, – drėbė strazdanė aguonplaukė, visai pamiršusi, kokia jautri Jazmina bent kiek šiurkštesniam žodžiui. Ir nebuvo panašu, kad Patra būtų skubėjusi švelninti dialogą.

– Tuomet esi tikra kvailė, jeigu prieš tekėdama net nesugebi išsiaiškinti, kuri lytis tave iš tiesų traukia, – neliko skolinga baltapūkė. – Adomo lytis ar Ievos lytis? Ką?

Patricija įnirtusi atsisėdo ir įsispoksojo į smagiai kojomis tabaluojančią plepėtoją:

– Tu nori kraujo? – aršiai pasiteiravo.

– Tavo?

Nuo čiaudulio nė kiek nepagražėjusi, tik dar labiau įraudusi, energingoji garbanė ilgam nutilo. Nieko nebeatsakė. Pikta kaip stafordšyro terjeras, maišytas su Azijos aviganiu, ji atsistojo ir ėmė nervingai rengtis. Kad ją kur plynia, tą nelemtą lesbietę! Garbės žodis, nereikėjo nė pažvelgti į tos kvėšos, tos albinosės pusę. Sutemus vis čiulba, kad net ausyse saldu, o rytą vos prabudusi nesugeba nasrų suverti. Negana to, ji tą neviltin varantį, pašaipų stūgavimą pati vadina tik intelektualiu juoku. Patricija nebenorėjo tokio juoko. Gana. Akiplėša.

Šnopuodama ir kalbėdamasi pati su savimi (tokios jau tos vilkų nepraryjamos raudonkepuraitės) Patricija Plienaitė nužygiavo laiptais žemyn. Siekiant ranka dailiai raityto turėklo, staiga jos paširdžius lyžtelėjo kaltė. Ji prisiminė Liją. Reikėtų jau būti ligoninėje...

Bet liūdniausia, kad net ir nužygiavusi į ligoninę ji jokiu būdu neprasiverš dabar į Lijos palatą. Ten bus gausybė giminių... Visa Lietuva sukelta ant kojų! Žinoma, Jazminai labiau parūpo ne sesers operacija, o asmeninio pavasarinio garderobo skubus atnaujinimas. Ji ten nulėks vėliau. Į ligoninę. Gladžio vardo net minėti nereikia. Patricija buvo tikra, kad jos svainis, tegul ir netikras, dabar jau kraustosi iš proto. Ir tai buvo tikrai juokinga. Turint galvoje keisčiausią Skomanto prasitarimą, neva jau daugelį metų Erikas myli kažkokią visai kitą moterį. Ne Liją. Bent jau Patra dabar ne­abejoja, kad vienintelis teisybės grūdas iš to prasitarimo gali būti tik tas, jog pats Erikas Gladžis pasiklydo visų tų vampyriškų meilių kosminėje orbitoje. Galiausiai net nemandagu būtų tvirtinti, kad profesorius myli būtybę, kurios nėra matęs jau šitiek daug metų.

Na, reikia pripažinti, kad profesorius nebuvo vienintelė persona, jaudinusi plieninę raudonosios gėlelės širdį. Kitas asmuo, tiesa, gal ir antroje vietoje po Eriko, buvo ji pati. Vilkui iš dantų sprūstanti. Kitą savaitę jos vestuvės, o ji raivosi tos kekšės Jazmos guolyje. Koks siaubas! Patricija net susigūžė nuo tos minties, kad galbūt ji yra... na...

Verčiau parūkyti. Viena kita cigaretė dar niekam nepakenkė. Rūkyta mėsa ilgiau laikosi, po galais. Et. Mintis gili kaip bedugnė.

Likusi viena Jazmina išsiėmė iš rankinės du bilietus į rytdienos baletą ir nušveitė juos ant šaldytuvo. Norėjo nueiti ten su Lija. Po to būtų išgėrusios kavos kokioje teatro priemenėje, ir ji bent būtų išsipasakojusi. Dalykus, kuriuos galima pasakoti tik tokiam žmogui kaip Lija. O dabar?.. Lyja ir lyja kaip iš velnio subinės. Pakentėk, sesute... Būtų geriau, kad nenumirtum.

Ledinė srovė tekėjo Jazminos kūnu. Ji nieko nejautė. Buvo sustingusi. O gal kaip tik per daug atitirpusi. Pavydėjo Lijai jos ypatingojo meilės ilgesio, o dabar dar ir fizinės negalios. Patricijai – ambicijų. Erikui – valdžios. Pavydėjo. Gyvenimo. Kurio pati niekada neturėjo. Jos grožis, ir tas buvo įgimtas. Nereikėjo visiškai jokių pastangų. Jokio koregavimo. Jei būtų prireikę, Jazmina būtų sutikusi verčiau negyvai stypsoti guminės manekenės vietoje tarp keturių stiklinių „Vaikų pasaulio“ sienų, negu pasivarginti ir pagaliau bent pas kosmetologą užsukti.

Tingėjo. Siaubas. Tai net nebuvo depresija. Kaip gėda! Tingus tingulys.

Ji niekada niekuo nesižavėjo. Nieko nedievino. Nieko per daug nenorėjo. Plaukė pasroviui ir, nors nebuvo patenkinta, tačiau dėl kokio gardesnio kąsnio buvo pasirengusi daugių daugiausia tik puslapėlio diskusijoms. Jokių konkrečių veiksmų. Net tie pašnekesiai apie humaniškus siekius ir didingus tikslus vargšelę jau taip išsekindavo, kad ji tesvajodavo apie savo jazminais kvepiantį migį.