„Tryliktojo apaštalo paslaptis“ 

Kaip kalbėti apie Jėzų ir apie Evangelijos gimimą tiems, kurie jau beveik užmiršo, ką reiškia krikščionybė, ką reiškia būti krikščionimi? Kaip tad sukelti norą pažinti mūsų Mesiją iš Galilėjos, mūsų Išganytoją?

Michel Benoît, mokslininkas, krikščionybės ištakų žinovas, rašytojas (be to, viename šaltinyje teigiama – buvęs dominikonų vienuolis), nusprendžia parašyti meninį kūrinį su detektyvo elementais (daugumai žmonių suprantamą, prieinamą, mėgstamą žanrą): romanas prasideda ir baigiasi nusikaltimu. Jis panašus ir į „Rožės vardą“, ir į „Da Vinčio kodą“. Tėvas Nilas, vienuolis eruditas, leidžiasi ieškoti laiško, kurį neva parašęs tryliktas apaštalas. Vatikanas išsigandęs, vienuolis kviečiamas į Romą. Ten ir prasideda visos intrigos. Vienuolį persekioja ir vienas palestinietis bei vienas žydas, nes Nilo atradimas nereikalingas nei judaizmui, nei tuo labiau islamui, mat Korane cituojami tryliktojo apaštalo mokiniai. Vos tik vienuolis suranda garsų laišką ir pareiškia norįs parašyti apie Koraną, jis pasmerkiamas myriop: ar pavyks jam pasprukti nuo musulmonų taip, kaip paspruko iš Vatikano?

Romanas, kai kurių literatūros kritikų itin gerai įvertintas, įrašytas tarp dviejų panašių knygų – tarp U. Ecco „Rožės vardo“ ir D. Brown „Da Vinčio kodo“ (beje, kai kurių vertinamas geriau nei „Da Vinčio kodas“, bet savo tobulumu nepasiekęs „Rožės vardo“) pasakoja apie tryliktąjį apaštalą, kurio egzistavimą Vatikanas ir Bažnyčia ne tik įvairiomis priemonėmis slėpė, bet ir gana oficialiai neigė dėl vienos svarbiausios priežasties: apaštalas visiškai kitaip nei kiti dvylika apaštalų pavaizdavo Jėzaus gyvenimą ir mirtį. Be to, ir Judas, priešingai nei visiems žinomoje Evangelijoje, vaidina kitokį vaidmenį.

Romano autorius siūlo skaitytojui kelionę laiku: skaitytojas sutiks ir vienos žydų sektos narius, ir Origeną, ir tamplierius, kurie buvo susidūrę su žymiu laišku, beje, romane pateikiama nemažai tikrų faktų. Įtampa neslūgsta iki paskutinio romano puslapio. Tai fantazijos kupina mokslinė fantastika.

Romanas kritikų giriamas todėl, kad jį lengva ir malonu skaityti, kad intriga puikiai suregzta, kad tai, kas vyksta Vatikane, panašu į realybę, o įtampa tokia stipri, jog skaitytojas nori kuo greičiau sužinoti, kuo viskas baigsis. Romane gausu melo, manipuliacijų, net žmogžudysčių, taip pat nestinga tikroviškų ir realių detalių. Šį kūrinį galima pavadinti ir romanu, ir religiniu trileriu, istoriniu ir metafiziniu veikalu, kurį iš tiesų be galo įdomu skaityti.

--

Iš prancūzų kalbos vertė Liucija Černiuvienė ir Eugenija Lukošaitienė.