„Trys gyvenimai“ 

Rašytoja Astrida Petraitytė (g. 1952), pastaraisiais metais daug dėmesio skyrusi Mažosios Lietuvos tematikai (leidykla „Versus aureus“ 2005–2006 m.m. išleido jos dviejų dalių istorinį romaną „Šaktarpio metas“(1 d., 2 d.), o 2008 m. – dokumentinę biografinę apybraižą „Minjotų Donkichotas“), nepamiršo ir psichologinės novelės žanro, kuriuo literatūroje debiutavo („Apsimeskim, kad neskauda“, 1982). Ir vėlesniais novelių rinkiniais („Mano memuarai“, 1990; „Mūsų kantrumo pelynai“, 2002) psichologės išsilavinimą Vilniaus universitete įgijusi autorė reiškėsi kaip įžvalgi šiuolaikinės moters – savarankiškos, intelektualios, bet kartu ir vienišos – vidinio pasaulio analitikė.

A. Petraitytės kūrybiniame kraityje – ne tik mažlietuviškos tematikos kūriniai bei psichologinės novelės. Keletą metų rengtos radijo laidos „Didieji vardai“ pagrindu ji išleido pokalbių su mūsų šalies filosofais, literatūrologais, vertėjais ir pan. knygas („Nuo Kierkegoro iki Kamiu“, 1997; „Pokalbiai apie skandinavų rašytojus“, 1998; „Pokalbiai apie anglų rašytojus“, 1999; „Pokalbiai apie austrų rašytojus“, 1999).

Novelių rinkinyje „Trys gyvenimai“ autorė daugiausiai susitelkia ties intravertiškos asmenybės komplikuotu vidinių išgyvenimų ir išorinės raiškos santykiu. Trys paraleliai egzistuojantys herojų (dažniausiai – moterų) „gyvenimai“, anot autorės, tai: asmenybės raiška (veikiau – slėpimasis) tarp svetimųjų, intensyvus emocinis ryšys su mylimais artimaisiais ir pagaliau – kūrybinis, pasąmoninis procesas. Bet šioje knygoje skaitytojas atras kur kas įvairesnę asmenybės tipažų, žmogiškų santykių, emocinių patyrimų paletę.

Patricija tylomis linktelėjo, tada atšlijusi nuo to puošnaus, dailaus ir taip pasirengusio ją paremti vyriškio, priglaudė smilkinį prie lango stiklo. „Kas?“ – vėl išsigandęs, betgi nenustebęs, juk žinojo turįs būti pasiruošęs, klausė jis. Ji šypsodamasi papurtė galvą: nieko, žinoma, nieko, tik jos pikai, jos amplitudės ne visada veržiasi vulkanu ant nekaltųjų galvų, kartais, nerasdamos proveržos, sūkuriuoja smilkiniuose, ech, kad galėtų įsitverti – kaip į šią tvirtą, prilaikančią ranką – į tvinksinčią savo gyvenimo pilnatvę…
„Na, iki!“ – Patricija jau atplėšė dureles, jau, susidauždama kelį, liuoktelėjo lauk, jau šlubuodama skubinosi per aikštę, dar atsisuko – sutiko nerimastingą žvilgsnį, nusišypsojo – plačiai, drąsinančiai, pamojavo – tarsi likusiajam reikėtų paguodos ir paramos.