NUOSPRENDIS GALIOJA ATGALINE DATA

Jiedu neskubėdami virtuvėje gėrė – gurkšnojo – kavą. Ir ne tik: siurbčiojo buvimą drauge, gardžiuodamiesi, kutenami baugulio dėl išsisklaidysiančio miražo ir glostomi tikrumo, kad abiem kojom pagaliau atsirėmė į Pažadėtąją žemę. Taip, jiedu prabudę kone vienu metu po kelių gilaus įmygio valandų – kaip kelių svaigaus nuoilsio valandų užbaigos – nesitvarsė lovoj, be žodžių ir gestų atmesdami paryčio smaližiavimo galimybę – gi iki darbo pradžios turėjo dar gražaus laiko, bet ne, skubinosi keltis, skubinosi – taip jautė jis – į dienos šviesą išvilkti narkotinį kvaitulį, tvaksinčia iš viltingo lūkesčio širdimi sulaukti rentgenišką peršvietimą patvirtinant: ne, ne nakties chimeros, kurias reikia nublokšti kuo tolyn nuo savęs su pirmuoju aušros spinduliu, buvo pačiupusios juos į savo glėbį… Jiedu beveik nesikalbėjo – stengėsi nesikalbėti, buitiniais žodžiais nesuteršti to plevenančio, gaubiančio svaiginančio ūko. Ir Gintės veidas tarsi raibuliavo mirguliavo šviesos žaismu, ji šypsojosi tai švelniai ir melancholiškai, tai – su vaikišku vyliūkiškumu, jis, irgi nušvitęs šypsena, jau laukdavo smagaus kvatojimo, bet visas šėlsmas kol kas išsklisdavo tik žvilgsnio kibirkštėlėmis. O staiga surimtėjusiame jos veide taip aiškiai įsirašė klausimas, reiklus, kategoriškas: taip arba ne! Ir jis, išlaikęs pauzę, turinčią išgryninti emocinį juodviejų lauką, kad jokia priemaiša neužgožtų vienaprasmiško atsakymo, porąkart lėtai ir iškilmingai linktelėjo. Taip taip taip! – žybsėjo triumfas Gintės akyse, ir tuo metu suskambo telefonas.

Jis pirmąkart likosi pas Gintę nakvoti per visą neaiškių jų santykių laikotarpį, tai suintensyvėjančių, tampančių kone paaugliškai romantiška draugyste su reguliariais pasimatymais, vaikščiojimais susiėmus už rankučių, sužaistais slaptais pasibučiavimais beklydinėjant po parodų sales…, tai staiga užlūžtančių, užstringančių – hm, gi be jokių konfliktų, pykčių, pretenzijų, tik nesuprantamai, bent jam, išsisklaidančių, sutrupančių, virstančių punktyrine linija, požeminiu šaltiniu, kažkuriuo momentu prasiveržiančiu – skambučiu, užšokimu į kavinę atsitiktinai susidūrus gatvėje, – po to vėl sugarmančiu į slaptuosius rezervuarus, visgi nuolat jaučiant bent nežymų tų neregimųjų jėgų grumėjimą, virpėjimą, spaudimą, neleidžiantį pamiršti buvimo tų santykių lauke – net kai tavo dienas ir naktis rikiuoja kita rankutė… Taip, apie save jis tą žinojo, galėjo paliudyti atsigręždamas atgalios ir apžvelgdamas praeituosius ketverius metus. O Gintei? Jis nekart buvo suvokęs, jog neaiškų maudulį, prilimpantį kone po kiekvieno pasimatymo, pasibuvimo su Ginte, sukeldavo jo bejėgiškumas nusakyti, įvardyti jos esmę, nusibrėžti aiškų „asmenybės profilį“, taip, Gintės „kontūrai“, žaviai mirguliuojantys prieš jo akis susitikimų metu, erzinamai išskysdavo, išdrikdavo mėginant mintimis „struktūruoti“ jos asmenybę. Jis nuogąstavo, kad jiedu privalės pakliūti, atsitrenkti, įklimpti į kokią nelemtą situaciją, kad jis galiausiai išvystų Gintę jos tikruoju pavidalu. Betgi – jis dabar galėjo smagiai krizenti sau į barzdą – užteko kelių palankių, lyg ir nereikšmingų vakar dienos sutapimų! Taip, vakar rytą Gintė, paskambinusi jam į darbą, pasiūlė pavakariop nueiti pažiūrėti „Dogvilio“, ir – pirmoji palanki aplinkybė – jis sutiko, o tai nebuvo neišvengiama: kiek kartų įsijungti į jos „kultūrines priemones“ jam sutrukdydavo jau suplanuoti visai ar pusiau rimti reikalai arba… arba prieš kelias minutes nuskambėjęs skambutis… Taip, jis puikiai prisiminė, kaip pasakė „ne“ – pykdamas ir ant savęs, ir ant pačios Gintės, po velnių, savo atsisakymu, rodos, jai suteikė gerokai smagumo, – bene prieš mėnesį, kai tą pat rytą, vos atėjęs į darbą turėjo progos išklausyti murkiantį mielosios Audrutės, švelnaus katinėlio, balselį, kuriame gundančioji gaida ne tik nebuvo slopinama, bet, atvirkščiai, žaismingai forsuojama: jau parsinešusi viščiuką, kurį vakare žadanti paversti „tabaka“, mm… mm… ne, jis nesusigundė, jis Audrutei atsakė turįs daug darbo, privalės ir vakare lindėti kompiuteryje, bet tuoj jo jaunystės meilės, kurią, kaip manė jis, seniai buvo išsėmęs, padėjęs į lentynėlę kaip muziejinį sentimentą, balselis tapo – ne pirmąkart – pilnas nuoskaudos, ašarų, net spigių intonacijų, tarsi geležiniu pirštu beldžiančių į jo sąžinės vartus, ir vėl jis, grauždamasis dėl savo sadistinės prigimties, kažką neaiškiai atsiprašinėjamo mykė, dar užsispyrėliškai muistėsi, tad švelniajam katinėliui neliko nieko kito kaip čiupti jį, avigalvį, už sprando ir tempte įtempti pro atvirus vartus, taip, tąkart, prieš mėnesį, jis iki paryčių smaližiavo Audrutės vaišių, iš paskutiniųjų įtikinėdamas pats save, kad – smagu, nors… Nors suvokė, kad jį apėmusiame emociniame sudirgime, įsiaudrinime stipriausiai pulsuoja skausmingas kartėlis: ir ko Gintė taip apsidžiaugė, kai jis numykė: gaila, negalėsiąs?.. Tiek jai ir tereikėjo? Juk jis žinojo, iš savo ketvirčio amžiaus vyriškojo gyvenimo – iki dabartinių keturiasdešimt dvejų – žinojo, kad moteris – jeigu jai reikia – neatsako taip lengvai ir smagiai: „Sėkmės!“ Taip, moterys skirtingos, jis irgi tai gali paliudyti iš patirties: norėdamos ir negaudamos, vienos įsiunta lyg furijos, kitos pilnu ašarų balsu aimanuoja: „Aš to neištversiu!“ – ir tau telieka rinktis būti ar nebūti budeliu, trečių meilumas ima virsti lauk lyg mielinė tešla ir tu esi nosimi bakstelimas į švelnų aromatingą putnumą, kuris – cha cha, kvailiuk – ir yra tavo laimė, priebėga, visų malonumų versmė… Jis nuolat įkliūdavo į rūpestingas, jam laimę kuriančias rankas, vis muistydavosi, pasijutęs apnarpliotas šleikščiai lipniais šilko verpalais, ištrūkdavo ir vėl būdavo pagaunamas – ašaromis, priekaištais, viščiukais tabaka… Bet ne, dabar jis jautėsi pakankamai nusipurtęs, nusidrėskęs, nusikasęs visas kilpas. Ir Gintė jam paskambino – kaip tik tada, kai jis sau aiškiai įvardijo: ilgisi jos.

Jiedu susitiko prieš pat filmo seansą. Sėdėjo kone tris valandas surėmę pečius ir susiėmę rankomis, jos delnas, rodos, dar niekad nebuvo taip patikliai prigludęs prie jo meškiškos plaštakos, jis pamažu kaito vis labiau, jautė įtampą artėjant prie pavojingos ribos, laimei, filmui pasibaigus, spaudžiantys gniaužtai atsileido, apsiribodami smagiai lengvu kutuliu, jam nereikėjo lyg komiškam herojui griebti savo apstulbusią damą už rankos, raginti: „Greičiau greičiau“, ir lėkti pasipusčius padus… ne, jis, žaismingai šypsodamasis – ir iš tos nuslinkusios bėdos – pakvietė Gintę į kavinę pavakarieniauti, ji džiugiai ir paklusniai sutiko, tad po keliolikos minučių jiedu jau kramsnodami aptarinėjo Larsą von Trierą, kartkartėm nušvisdami palaimos šypsena, visai neadekvačia blaiviai analitiniam šio talento preparavimui. Begeriant kavą, kurios įnoringai užsisakė, nepaisydami vėlaus meto, Gintė staiga išpyškino: turinti naujienų, žadanti imtis kardinalių savo gyvenimo pertvarkymų… Jis pastatė ausis, bet visa kalba sukosi tik apie darbą, jo pakeitimą – ji pajutusi, kad ikišiolinės veiklos prasmė atkrito – ne, ji nesikankinusi tuos keliolika tarnystės metų, nelaikiusi bergždžiu savo sėdėjimo kontoroj prie popierių, žinojusi, jog tai reikšminga ir kvalifikacijos reikalaujanti veikla, bet… bet dabar, staiga „vieną gražią dieną“ pajutusi, kad – baigėsi tas gyvenimo etapas, ji parašiusi pareiškimą, po savaitės bus laisva ir… ir ji jau sutarusi, ji mesis į naują sferą, naują patirtį… ją pakvietusi tarptautinė firma vertėjos pareigoms, bet tai nebus kabinetinis darbas, o nuolatinis kontaktų palaikymas su „motinine“ firma Vokietijoje, taip, bent kartą į mėnesį turėsianti komandiruotes, ne tik Vokietijon…

Jis klausėsi nuščiuvęs, ne todėl, kad komandiruotės užsienin jam regėtųsi kaip gyvenimo pilnatvės garantas, tiesiog vildamasis:va va, dabar ir brėžiasi lig šiol neapčiuoptieji Gintės kontūrai…

Dar kavinėje jis mobiliuoju iškvietė taksi, ir, kaip niekad iki gyvuonies pajutęs, jog situacija – ne tik konkreti ši situacija, bet kiekvienas įžengimas į Gintės lauką – reikalauja ne mielos, norus maskuojančios diplomatijos, bet visiško atlapaširdiškumo, įbedęs į ją akis paklausė, pašnibždom išrėkė: „Galėsiu užeiti ar geriau neišlipus važiuoti namo?“ „Galėsi užeiti, – šypsodamasi atsakė Gintė ir tuoj, sublyksėjusi pašaipiai viliūkiškomis kibirkštėlėmis akyse, pridūrė: – Mano Aistei pavasario atostogos, ji svečiuojasi pas savo mažuosius broliukus…“

Taip, tai buvo dar viena palankiai susiklosčiusi aplinkybė – jos devintokės dukters išvyka Rygon, pas tėvą ir jo naująją šeimą, nors… Nors kiek per tuos ketverius metus jau būta moksleiviškų atostogų, šventinių dienų, išvykų, viešnagių, ekskursijų. Ir kaip nutiko, dabar jis galėjo tik laužyti galvą, kad jie nėkart nepuolė „naudotis proga“, nepanoro, patys pavirtę iš priežiūros ištrūkusiais mokinukais, šėlti, smaližiauti draudžiamų – tarytum – vaisių, hm? O juk ir Aistė, ta berniokiškai kampuota paauglikė, jį sutikdavo – kai vos porą trejetą kartų palydėjęs Gintę po spektaklio ar koncerto buvo užsukęs „arbatos puodeliui“ – labiau pašaipiu nei priešišku žvilgsniu, o išlydėdavo – kai po pusvalanduko jis susiruošdavo – dėbteldama akimis labiau iš nuostabos nei palengvėjimo; palengvėjimo netaktu aptėkšdavo jį Gintė – smagiai pasiprunkščiodama įgrūsdavo į liftą, vaikiškai džiūgaudama modavo ranka…

Suskambo telefonas, Gintė lėtai pakilo, dar uždėjo savo ranką ant jo puodelin įkibusio delno, jis jai šypsodamasis linktelėjo: taip, žinau, tu neišeini, lieki su manim, o jei ir reiktų išeiti – aš tavęs laukiu.

– Klausau, – nerūpestingai ištarė Gintė, stovėdama su rageliu rankoje prieš veidrodį koridoriuje – jis galėjo matyti jos pakaušį ir šiek tiek šmėkštelinčio veido. Atsainiosios Gintės intonacijos tuoj išgaravo, balsas nusidažė džiugiai žaismingom spalvom, ir jis pasijuto besėdįs susigūžęs, tarsi gavęs per nosį. – Taip? Hm, nebereikia? Jau turit žmogų? Ne ne, tikrai nesuvedžiojot, – net blykstelėjo slopinamos piktdžiugiško trium¬fo gaidelės, ir jis, jau atitokęs, galėjo šaipytis iš tų „dukterinės firmos“ didžiuoklių, gavusių per savo puikybės nosį – ak, manėte esą didžiai reikšmingi, ak, buvote tik¬ri, kad būti jūsų atstumtiems – didžiausia tragedija, o ne, žinokit – galima džiugiai su palengvėjimu atsidusti jūsiškio jungo išvengus! Gintė dar minutėlę pačiauškėjo, ir jis turėjo progą apmąstyti, kiek kartų pats yra taip sprigteltas per savo puikybę: ne vieną, tikrai ne vieną – kai pranešdamas apie klasės draugų susibėgimą, draugo jubiliejaus šventimą, dar kokią progelę kone su sadistišku pasimėgavimu nutaisydavo paslaptingą veidą – ak, jis, suprantama, slepiąs tai, kad ten būsią moterų… godžiai įsisiurbdavo į Gintės veidą, laukdamas pykčio, pavydo, nuoskaudos ženklų, pasiryžęs su atlaidžia pašaipa pataršyti jai plaukus, įteikti jai dovanėlę: galinti būti tame renginyje jo pora… bet išgirsdavo Gintės prunkštelėjimą, išvysdavo kone palengvėjimo džiugesį jos veide: ak, ji iš paskutiniųjų visad stengiasi išsisukti nuo gimtadienių, susitikimų, pasprukti… – geriausia į Filharmoniją, ten mėgautis sielos puota… ir džiugia greitakalbe išbėrusi savo tiradą, ji akimirksniu apsisukdavo, kaip tik prisiminusi: būtinai šiandien reikią nusipirkti bilietus į Rubackytės koncertą… Ir ne vieną šventadienio „vakarušką“ jis, nors ir linksmindamasis, nors ir apglėbdamas besiglaustantį putnų kūnelį, nors ir būdamas su jaunystės draugais, kuriuos brangino, pasijusdavo besąs „mergaite su degtukais“, godžiai ir bergždžiai prisiplojusia prie lango, už kurio – rafinuota aristokratų puota: ak, Filharmonijos rimtis ir dieviški garsai, ak, dvasingi veidai, ir… ir vienas veidas, šalia kurio veltui stengies įžvelgti savąjį… „Sėkmės!“ – savo tradiciniu, optimizmo kupinu šūksniu atsisveikino Gintė, barkštelėjo ragelį, jis jau šiepėsi laukdamas, kol ji pasiprunkščiodama grįš į virtuvę, į jų tylaus intymumo erdvę, kuri dabar, žinoma, bus smagiai sutrikdyta pašaipos kibirkščiavimų, bet… Jis net krūptelėjo, akimirksnį patikėjęs, kad suskilo sueižėjo veidrodis, bet ne – tik Gintės bruožai jame konvulsiškai sutrūkčiojo. Neatsigręždama ji metėsi pro durų plyšį į kambarį ir šastelėjo kniūbsčia ant sofos. Jis neiškart susivokė, sėdėjo kurį laiką turbūt kvailai pražiota burna. Paskui pašoko kaip įgeltas, barkšteldamas ant stalo iki šiol rankoje laikytą puodelį, tekinom įlėkė į kambarį, iš kurio jau sklido pagalvės slopinama, bet visą kūną purtanti rauda. „Kas?.. Ginte, kas?..“ – jis bejėgiškai vapėjo, nors žinojo, kad atsakymo greitai nesulauks – taip raudai dreskiant pačias kūno ir sielos gelmes, reikės laiko, gal ir pusvalandžio, kol šis nevilties sūkurys išsvies laukan visą kauptąjį, spaustąjį balastą, kol niokojanti audra rims, atnešdama nuskaidrėjimą ir gaivesį…

Jis atsisėdo ant kėdės, žiūrėjo į krūpčiojančius Gintės pečius ir jautė, kaip linksta nuo netikėtai užgriuvusio svorio jo paties pečiai. „Kas dabar bus? Ką daryti?“ – stukseno jo galvoje, ne, jis nesigraužė dėl Gintę ištikusios nesėkmės, buvo tik¬ras, kad jos talentų tikrai kam nors prisireiks, juk jis net gali paskambinti kokiam savo bičiuliui, visa tai niekai, bet… Bet ką daryti jam? Jis bejėgiškai gniaužė savo meškiškas letenas, bukai mėgindamas stebeilyti į ateities perspektyvą, bet regėdamas tik praeities kebeknę. Štai: prunkštelėjusi jam į veidą, Gintė staiga apsisuka, smagiai nukaukši – tarsi… Dabar iš sielvarto besigniaužiančia širdimi jis regėjo: po kelių žingsnių ji jau deda kojas kone automatiškai, nieko nematydama, jos akys aptrauktos nevilties ašarų migla, ji šiaip taip, sukandusi dantis, pasiekia namus, tekinom įlekia į kambarį, šasteli ant sofos ir… ir pusvalandį trūkčioja ne tik jos pečiai, purtosi visas kūnas, o pro pagalvę sukandusius dantis veržiasi primušto šuns inkštimas… Kaip jis gyvens su staiga užgriuvusia savo kalte? Jis kaltas, jis jau ketveri metai kaltas!